Ir tada, kai nebejauti ką pjauni -
Širdelę medy ar savą ranką.
Kai nematai kaip krenta žvaigždės,
Kai pajauti esąs šukių krūvoj.
Imi bėgti lygiai kaip traukinys,
prikaustytas prie bėgių.
Pabudęs naktimis klajoji,
Pro užuolaidą gatvę stebi.
Tada prieš miegą vėl atgulęs,
Pats saldžių sapnų sau palinki.
O rytais tarp košės ir arbatos ieškai prasmės,
Troso, prikabinti naujai dienai,
Nes tu esi priklausomas,
Tai pat kaip ir aš -
geometrinė figūra, paklydusi kažkur tarp nebūties.