Nakčia

Nebesielvartauki jau vaike,
Dangų į rožančių išmainęs:
Žinojai, jog laimės tai neatnešią,
Tačiau kepurę nukėlęs rodei špygą pasauliui.

Jautiesi karalius skruzdžių pasaulio,
O pabudęs prausiesi naktim ta pačia.
Veidas apšarmoja ir lietų prisėsti kviečia,
Kurs rudenį it kempinę vis gręžia ir gręžia...

Cerberį Tu  prie vartų palikęs,
Kas rytą grįžti kavos ant tvoros.
Ir vis pikta kažko tau, ir tiršta.
Dar  pagalvoji: gal žmogus tavy gimsta?

Ir kam tau tas lietsargis?
Nei saulei, nei rūkui...
O tiems pušynams už lango –
Jie jau prakeikti seniai.

Šlapia ten ir drėgna, žinai,
Bet mažu kur dainuojančią ugnį išgirsi.
Netyčiukais priėjęs atsigulki nūnai –
Nerasi tu Cerberio šiąnakt...