Pabudimas

Sustingo spalvoti lašai pavasario pinklėse,
Ištirpo dvejonės ir šaltis svaigiuos pumpuruos.
Kas lieka, palikim ir protarpiais ginkime,
Kas mainos – priimkim ir neškim delnuos.

Šiltumas tvankioj tuštumoj nestabdomas kaupiasi,
Suslėpsiu kaip saldūs žirneliai giliai slepiami.
Troškimas vilku nesulaikomas kaukia vis.
Rakina žieminėm spynom jį dvasia išdidi.

Sujaukia visus – ir gerus, ir tamsos nuraškytus
Pavasario saulė. Girdžiu tamprioje tyloje
Pasaulio širdis plaka garsiai, viltingai, sakytum
Visur: danguje, žolėje ir turbūt – net ore.