šluotrąža

Tai ryto gatvė-
nešukuotos galvos, nieks  lapų
nuo kaštonų nenupurtė -
tik kurčias senis gatvę purto,
ne senis tai, tik vėjas muistos
į rudenio pasvietės jurtą,
toks drumzlinas nuo vakar ryto,
gal buvo kas, gal šimtą sykių
apkabinau tave  ir dangų.
O mudu vieniši-
tylėti mokam, žiūrėti iš aukštai
į gervuogynus, į dideles akis
benamio šunio-
į valkatos skatiką saujoj liūdną,
ir kartais vis prisimenu, kad lyjant
išbėgčiau į tavas gatves iš ryto,
kur kurčias senis vėjui graso,
kur lūžta šluotrąža, kur meta
likimas lengvą purvo dėmę
man prieš akis į tavo sieną..