Chi chi, cha cha,
Cho cho, chu chu,
Oi negaliu,
chi chi, cha cha,
tuoj mirsiu,
Lietus chu chu
Ne braunasi cha cha,
o pliaupia chu chu
chi chi į vidų
pro lapus.
Bet gana, chi chi cha cha cha.
Lietus. Daugiau to nebus.
Greičiau atvirkščiai:
Saulutė šviečia,
Kvatotis kviečia
(Ir išgerti, aišku,
Kaip gi be šito?)
Chi chi cha cha
Rytas brėško,
Tik mėnulis to niekada nepatyrė,
Kaip ir kiti –
Galvijai ir žmonės,
Tiksliau valstiečiai
(Kokie jie žmonės!),
Jie niekada nebrėško,
Greičiau kažko troško,
Bet taip jau buvo,
Tik niekas nežuvo.
Poetas paėmė į rankas lyrą,
Bet posmai kažkodėl vis nebyra.
Ant aukšto stataus kalno
Nykštukai jo mylimąją valgo.
Ridenasi žemyn
apgraužti pirštų kauleliai,
nučiulptos lūpos,
išminkyta krūtis
ir susiglamžiusi lytis,
krenta viskas
į putojančią upę
Ir pradingsta negrįžtamai.
Tik žuvų toje vietoje
Regimas gausus susibūrimas.
Nebūk, poete, tiktai idiotas,
Paimk į rankas automatą,
Mūšio lauke tu vienas esi patriotas,
Mirk ir mink karo taką.
Amžinatilsį mirusiems ata.
Cho cho, chu chu
Snaigės gulasi ant šakų.
Kažkas jas gaudo,
Bet jos limpa prie veido.
Laikas be laiko
plaukus nubalino.
Ir vėl iš naujo.