Skveriškumas

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

S. Moniuškos skverelyje vieną vasaros vakarą ant suoliuko miegojo jaunas vaikinas. Niekuo neišsiskiriantis – konversai, džinsai ir puloveris. Vaikinas neturėjo miegmaišio, šalia nebuvo visko prikimštos kuprinės, vadinasi, tai nebuvo keliautojas, po ilgo žygio nusprendęs šiek tiek nusnūsti mieste, kuriame neturi, kur nakvoti. Iš tiesų nieko konkretaus apie jį nežinau – kai atėjau į skverelį, džinsai-ir-puloveris jau buvo ten, miegojo; iš pradžių jo net nemačiau.
Priėjo du jaunuoliai. Vienas ketino švarinti kišenes, kitas stovėjo šalia, pasirengęs, jeigu reikės, smogti nubudusiam sapnuotojui. Tik tuomet ir pamačiau tą miegantį vaikiną – vykstant vagystei. Sėdėjau čia pat, ant artimiausio suoliuko ir spoksojau į visus tris. Tas, kuris stovėjo pasiruošęs smūgiui, įdėmiai pažvelgė į mane ir jo žvilgsnis buvo tarsi atsukta akinanti lempa tardymo kambaryje. Sėdėjau nesugebėdamas pajudėti. Negalvojau apie tai, jog galiu kažkaip padėti miegančiajam – tiesiog dar niekad nebuvau matęs vagystės. Nebuvau girdėjęs rūbų šiugždėjimo, kurį sukelia atsargūs svetimų rankų judesiai.
Skverą raižė nubėgančių vaikinų šešėliai. Viskas truko kelias sekundes – trumpas metras. Kelios negausios jaunimo kompanijos, išsibarsčiusios ant kitų suoliukų, arba visai neatkreipė į visa tai jokio dėmesio, arba reagavo taip pat, kaip ir aš. Niekas prie vaikino nepriėjo, jis toliau miegojo. Tiesa, kažkas iškvietė policiją, tad pusė jaunimo tuoj pat iš ten išrūko.
Pareigūnai susilaukė pikto džinsų-ir-puloverio žvilgsnio iš padilbų, kai atvažiavę nutraukė jo sapnus. Man buvo suprantamas jo pyktis, juolab kad pareigūnai tik prabėgomis šnektelėjo su keliais kitais skvero lankytojais ir tuoj pat pavargę išvažiavo. Kam žadinot? Koks dabar jau skirtumas?

Paskutinis šio vakaro kem šeštas, nes mėgstu paskutinius autobusus. Išlipsiu Goštauto stotelėj ir paeisiu iki jos namų pėsčiomis, nes mėgstu vaikščioti po naktinį Vilnių. Iki jos namų, nes mėgstu ją. Naktį, nes mėgstu pas ją nakvoti.
Paskutinį kem šeštą lanko pirmojo jos prisilietimo šmėkla. Stovėjom trise – dar jos draugė. Jodvi kažką kalbėjo, aš tylėjau. Ji apkabino mane net nežiūrėdama, pokalbis tęsėsi toliau. Buvau dėkingas ir pasimetęs: nejau apkabinusi mane ji tikrai jaučiasi kitaip negu tiesiog stovėdama šalia? Negi aš ją dėl to mėgsiu labiau? O ji mane? Apkabinau ją. Draugė pirma nereagavo į jos gestą, bet išsišiepė, kai mano ranka nusileido ant jos pečių. Prigrūstą žmonių autobusą košė rugsėjo popietės saulė. Dabar irgi rugsėjis, sėdžiu pačiame tuščio autobuso gale, apsuptas šešėlių ir oranžinių švieselių.
Išlipęs einu atgaline kryptimi. Kertu važiuojamąją kelio dalį, nes nėra automobilių, be to, naktį eiti keliu yra visai kitas reikalas nei eiti šaligatviu. Koks neapčiuopiamai gražus tas asfalto juodumas ir švelnūs gatvės žibintų atspindžiai. Plius, užuomina į keliones. Važiuoti per Vilnių naktį ir dar taip, kad miestas niekad nesibaigtų... Tiltas ir juodos pakrantės, čia prasideda jos rajonas. Naktimis čia mažai šviesos ir daug medžių šlamėjimo. Užsimerk ir klausykis.
Labas broliui ir tėvams. Labas šuniui ir sesei. Jos kambaryje griūnu ant sėdmaišio, ji nueina prie lango. Čia viršutinis namo aukštas, šlaitinės lubos, langas išeina į viršų, atsistojus ant kėdės galima iškišti galvą ir rūkant grožėtis stogais. Ji užsidega mėtinį kentą.
Pastaruoju metu mes mažai kalbamės, nes nenorime vienas kito girdėti. Anksčiau jos balsas buvo žaismingas ir smagus, mes nieko neveikdavom ir plepėdavom. Dabar ji daug kosėja ir visąlaik susiranda kokios nors veiklos. Anksčiau neatsigindavau jos smsų, mums būnant draugų kompanijoje, ji vis kalbindavo mane žvilgsniu ir neatleisdavo nei per sprindį. Dabar beveik neberašo, juokiasi kalbėdama su draugais, tačiau nuvysta ir kažko ilgisi, kai būna su manimi. Kartais padarau jai kokią staigmeną, parašau kvailą eilėraštuką ar nupiešiu piešinį. Ji nieko man nedovanoja ir, ką nors gavusi iš manęs, dirbtinai šypsosi. Ji giriasi man, kai ją pabučiuoja nepažįstami vaikinai parduotuvėje ir ant pečių nešioja vienas mūsų bendras draugas. Kartą mačiau juos susikibusius rankomis. Bet mes su ja nesikalbame, todėl nieko tiksliai nežinau. Be galo apmaudu, nes dar ką tik visa tai atrodė savaime suprantama – štai šitaip kalbėdavomės, štai šitaip nebesikalbam, o kaip kitaip dar galėtų būti? Į svečius pasisiūliau pats. Ji tikriausiai rūko antrą cigaretę – matau ją tik iki pečių.
– Tau neatrodo, kad mes vėl krentam į tą duobę?
– Kokią duobę? – atsiliepia ji iš nakties.
– Apie kurią rašei pirmame laiške. Kai vieną kartą ko nors nepasakai ir kitą sykį kažką nutylėti jau tampa natūralu. Vieną kartą neapkabini, o vėliau to ir nebesinori. Sykį nenusišypsai ir nebejauti poreikio. Jei dabar dingčiau, nepastebėtum.
– Baik, tikrai pastebėčiau, – ji iškiša galvą ir kiek piktai dėbteli į mane. – Ir neleisiu, kad dingtum. Ir nemanau, kad mes krentam į duobę.
Prieinu ir apkabinu jos kojas.
– Na, kas dabar? – sučiulba ji tyliai ir paglosto mano pakaušį.
– Kaip ten, gražu? – paklausiu, nes žinau, ką reiškia žiūrėti naktį pro langą.
Gerai, kad nėra vėjo. Ją gąsdina audros.
– Gražu, – šypteli ji, įkvėpia paskutinį dūmą, išmeta nuorūką ir aš padedu jai nulipti nuo kėdės.
Pabučiuoju ją į lūpas, nes seniai to nedariau. Mes atsigulam ant lovos.
– Kai rašiau tą laišką, mes buvom tik pradėję draugauti, ir man buvo baisu, nes iškart pasitaikė sunkumų. Bet juk vėliau viskas buvo gerai, taip? Man su tavim gera, aš su tavim laiminga. Ir dabar mes vienas kitą labai gerai pažįstam, ko nepasakyčiau apie tuometinius mus. Todėl nemanau, kad čia duobė, – jos pirštai glosto mano skruostą. – Mums tik reikia viską prisiminti. O jeigu tu matai duobę, paaiškink man.
– Matau. Mes nieko kartu nebeveikiam, o kai susitinkam, tylim. Man nuolat sunku pradėti pokalbį, nes į ilgiausius mano sakinius atsakai vienu žodžiu. Kai paklausiu, kas tau, gūžteli pečiais ir sumurmi, kad turbūt ruduo. Tačiau aš gi matau, kad, šnekėdama su kitais, tu atsigauni ir juokies. Vadinasi, problema yra manyje arba mumyse, – kalbu nusukęs nuo jos akis.
– Nekaltink vien tik manęs, man irgi ne viskas patinka. Kodėl, kai buvom Sereikiškėse, išėjai normaliai neatsisveikinęs? Aš įsižeidžiau ir man buvo liūdna, – kalbėdama ji vis truputį kilsteli delną nuo mano skruosto – tarsi norėtų mosikuoti rankomis dideliame kambaryje, tačiau dabar mums užtenka mažos, švelnios užuominos.
– Kodėl apie tai nepasakei? – vėl žvelgiu jai į akis.
– O tu nepasakei, kodėl išeini, – jos pavargusios akys tyli drauge su manosiomis – liūdnas pažeidžiamos mergaitės žvilgsnis.
– Nes būtent taip ir jaučiausi, kaip ką tik sakiau. Iš pradžių man pasakai, jog dabar tiesiog sunkus metas ir nieko čia nepadarysi, o vėliau sėdim su draugais ir tu visa tokia linksma ir guvi. Norėjosi sustabdyti akimirką ir pastatyti tave šalia, kad iš šalies pamatytum, kokia tu tuo metu buvai, – kairės rankos pirštais žaidžiu jos megztuku.
– Atsiprašau, bet aš nenoriu draugams rodytis blogos nuotaikos. O su tavimi noriu būti tokia, kokia esu iš tikrųjų. Ar tu nori, kad apsimetinėčiau? – šiais žodžiais ji mane nuginkluoja.
– Ne, – ir vėl pabučiuoju ją į lūpas, nes jos vėl tapo artimos.
– Išjunk šviesą, – taria ji ir nusisuka į kitą pusę.
Iš pradžių pasimetu, nesuprasdamas, ką šis veiksmas reiškia. Bet tuoj pat nusiraminu: ji pavargus, ji nori miego, be to, dėl visko kaltas aš, tai aš jos nesupratau, o ne ji manęs. Ir dabar aš turiu viską atitaisyti. Aš einu išjungti šviesos.

Miegas manęs nelanko. Ji vis dar miega nugara į mane. Nesusilaikęs atsargiai paglostau jos plaukus.
Įkišu ranką į kišenę, kad išsitraukčiau telefoną. Koks nepakeliamai garsus džinsų šiugždėjimas.
Čia taip tylu, kad stengiuosi nekvėpuoti. Dabar bet koks garsas gali būti pražūtingas.
Beveik septynios ryto. Telefonas atsargiai sliuogia atgal į kišenę.
Vėl tyla. Pamažu prakišu ranką po jos ranka, stengiuos, kad kuo mažiau šiugždėtų jos megztukas.
Pagaliau apkabinu ją ir netyčia pažadinu. Piktas žvilgsnis iš padilbų.
Kam žadinot?..
Ir tuomet aš suvokiu.