ekranas ir spauda

Nėra konteksto ir kėkvienas tekstas skamba kaip eilėraštis - tokia mano nuomonė.

Bulvės ir silkė - stilinga, kaip apsipirkinėti skuduryne - tokia mano nuomonė.

Gerus patarimus galėčiau dalyti ir lavonui - tokia mano nuomonė.

Dabar jums pateiksiu iškarpą iš vakarykštės dienos, o baigtas koliažas yra jūsų asmeninės galvos reikalas - tokia mano nuomonė.


Vakar vakare mane internetu staiga užkalbina Valentinas, štai kokį tekstą matau aš parašytą savajam ekrane:

- Parodykit man pliką užpakalį.
Ačiū, buvo smagu.
Plikas užpakalis
plikas užpakalis
plikas užpakalis
plikas užpakalis
plikut plikutėlis užpakalis.
Žmogus rodantis pliką užpakalį.
Žmogus, kurio galvoje gimė idėja parodyti pliką užpakalį.
Žmogus su portfeliu, išeina iš pastato kuriame tiką rodė pliką užpakalį.
Žmogus bando persisukti ir pats apžiūrėti savo pliką užpakalį.
Žmogus žiūrintis į savo pliką užpakalį dviejų veidrodžių sistemos pagalba.
Žmogus netikėtai parodo užpakalį viešoje vietoje.
Žmogus rodo užpakalį paprašytas.
Matote, jūs man tiesiog parodėte pliką užpakalį, o kiek man kilo idėjų!

Aš nedelsdama jam atrašau:

- Aš rodau tau pliką užpakalį.

Po keletos minučių jis teiraujasi:

- Plikut plikutėlį?

Aš prajunku:

- Iki mano užpakalio plikumo tavo užpakalio plikumui dar šimtą metų kakom prieš srovę plaukti, Valentinai.

Valentinas ko gera gero ūpo:

- Taip, mano gėda slepiasi po devyniom spynom, o be to aš ir su paltu ir su batais ir jau tuoj bėgsiu pro duris.

Mane suima negera nuojauta:

- Kur link bėgsi, Valentinai?

Jis atsako, kiek padelsęs.

- Į svečius.

Mano ranka jau siekia išlygintos palaidinės:

- Pas ką į svečius?

Valentas atsako ir išjungia pokalbį:

Šimta metų kakom plauksiu iki tavo namų.

Taigi taigi. Staigiai sutvarkiusi aiškiausiai matomas namų vietas, sutvarkiusi save, bei patiekus į stalą užkandžius sėduosi laukti. Sėdžiu išsitiesusi, repetuodama laikyseną kurią turėsiu išsaugoti užgriuvus svečiams. Staiga pasigirsta garsas iš kompiuterio, pasirodo Valentinas vėl prisijungė ir vėl rašo:

- Neisiu pas tave į svečius. Jau buvau nuėjęs iki stotelės, bet apsisukau ir grįžau.

Aš susirūpinu:

- Kodėl?

Valentinas vėl:

- Norėjau tau šį tą pasakyti, bet pamaniau, kad vos susitikę iškart visą laiką prijuokausim, ir bus gėda nutraukti gerą pokalbė dėl problemų.

Aš pasijudinu ant kėdės:

- Ką norėjai pasakyti?

Valentinas atrašo po 11 minučių ir 32 sekundžių:

- Aš turėjau planą parašyti neblogą knygšę ir užsidirbti daug pinigų, bet neišeina. Jau porą mėnesių prasėdžiu prie stalo ir nieko neparašau. Žinau, kad jeigu pamėginčiau - iškart sektųsi gerai, bet niekaip negaliu. Ką man daryti? Aišku geriau būtų aptarti akis į akį, kad matytum akies ašarą, bet nusprendžiau išgauti rašytinį tavo atsakymą, kad būtų ką palikti ateities kartoms.

Aš labai ilgai rašiau ir tryniau, rašiau ir tryniau, bet galiausiai ateities kartos gavo atsakymą:

- Budėk ir padirbėk.

Valentinas po metų išeido tikrai neblogą knygšę ir uždirbo krūvą pinigų.