Tyliai

Iš akių virsta upės, kurių negaliu sustabdyti
Savo žodžiais sugriovei svajonių pilis, kurias statėmė
dviese...
Tyliai, tyliai... aš išeisiu iš mūsų svajonių pilies,
į lagaminą -
mažutį ir geltoną -
- susidėjau širdies šukes.
Tyliai, tyliai... aš išeinu...
Iš tavęs...
Be tavęs...

Upės išplaus širdies griuvesius,- nuplaus
nušlifuos,- kaip meistras
gintarą.
Juos rasiu savo mažam, geltonam lagamine.

Penkios minutės
ir
širdis sudūžta tarsi banga į krantą.
Žodziai sminga į širdį - tarsi basos kojos smėlyje,
palikdami neišplaunamus pėdsakus...

Tyliai, tyliai... aš išeisiu, netarus nei žodžio
smėlėta pakrante.
švelnus rytinis vėjelis žais mano plaukuose,
vis užkliudydamas
skruostus,
blakstienas,
lūpas, - kuriose vis dar jaučiu aviečių skonį
akis,---
užtvindytas skausmu, kurio net nebesugebu jausti
jaučiu tik tave
išeinantį...

Sustok!
Meldžiu - palauk!
mano lagamine palikai savo šilumą...
Manyje palikai save - tokį artimą ir tolimą
Nutolstantį
Tokį...

Atsitrenkiu į nematomą, nejaučiamą sieną.
Iškrenta lagaminas -
Šukės...

Tyliai, tyliai...