buožgalviai. prakeikti!

Pagaliau Jis atsisėdo. Tikriausiai Jam dabar labiausiai reikėjo užuojautos ir aš pajutau, kad mano istorija su fortepiono užuolaidėlėmis pasidarė nebereikšminga.
- Klausyk, Petriuk...emm... - dieve, kaip nemoku išreikšti jausmų - dėl tos senelės...
- Tuojau pat užsičiaupk! užsičiaupk sakau!
užsivilko dirbtinę šypseną, bet netrukus pravirko. Koks Jis gražus, kai verkia! Tuo randu, kurį padarė ta pati senelė, kuri šalia mūsų gulėjo grabe ir atrodė tokia miela, tokia miela ...šalta mėsa, tekėjo ašara. Jis dažnai verkdavo. Dėl to tyčiojosi visi, kas tik mokėjo. Net tos pačios kiaulės, kurias Petriukas šerė, žiūrėjo į Jį su sarkazmu. Aš iš kišenės išsitraukiau savo braškėmis kvepiančių servetėlių ir atkišau Jam. Jis grūbiai nustumė ją (mano ranką) ir nusišluostė ašaras į savo rankovę.
- Burbur.- bandė kažką kalbėti garsiai šnopuodamas.
- Kaip?
- Išeik, prašau.
Stovėjau ant prūdelio kranto ir žiūrėjau į tuos permirkusius medžius. Ant jų kabėjo kažkokie daiktai, panašūs į seiles. Ėmė pykinti. Pradėjau šnekėti su seiles primenančiais daiktais. Net nepajutau, kaip Jis atėjo. Stipriai apkabino.
- Aš atsiprašau.
- Kad tai nėra būtina - atsakiau, bet nusišypsojau.
- Aš ... atsiprašau. Ir vėl garsiai pravirko.
- Aš... irgi.
Mes nuėjome gaudyti buožgalvių.
- Klausyk - pradėjau kalbą. - Ryt ryte aš išvažiuoju.
- ?
- Aš nebegrįšiu. - užsikukčiojau - Mes važiuojame į Rokiškį. Miegosime pas močiutę. Tėtis sakė, kad likti čia pavojinga. Iš pradžių Juozas... dabar tavo senelė... Jis sako, kad to per daug. Žemę parduos. Tavo dėdei. Aš niekad daugiau Tavęs nebepamatysiu.
Aš nubėgau vieškeliu, kuriuo Jis važiuodavo į sodybą, kurioje mes iki tol gyvenome. Palikau Jį vieną. Neatsisveikinau, neapkabinau. Bet juk šitaip lengviau. Pasislėpiau malkinėje. Bent pusvalandį girdėjau isterišką Petro balsą šaukiant mano vardą. Bet tai jau buvo nebesvarbu, nes aš Jį palikau vieną, mano geriausią draugą Petrą, kurio niekada nebuvo.