Pamąstymai

Atėjus metui iškeliausim
Mes visi -
Ten, iš kur negrįžtama...
Vienus užkals į karstą,
Kitus suks į austą šviesią drobę.
Trečius, bet tik labai privilegijuotus,
Priglaus ugnis...
Nuspręsti sunku,
Kuriai kategorijai
Norėtųs priklausyti..
Karstas suyra,
Drobė sutrūnija,
Pelenus išbarsto upėn vėjas...
Bet:
Dar yra kita rūšis žmonių:
gyvenime
užkasusių save -
be karsto
ir be drobės,
be ugnies ir
be maldų,
Be ašarų ir
be raudų.
Taip abejingai...
ir nėr žmogaus.
Nors, rodos,
vaikšto,
eina,
kalba,
dirba
Bet:
Nėr žmogaus.
Nes jis lyg Lozorius, kurs
Žiojasi ir gargaliuoja,
paskui giliai atsidūsta
ir sukanda dantis:
Gyventi. Gyvenimui. Nors
pastarasis
Byra šukių saujom
Besijuokiantis,
Kvatojantis,
Ironiškas
Nebedominantis
nieko
Nes Niekas
nemėgsta rinkti šukių,
Kam vargintis, žmogau?
Baigtis viena
ir ta pati
MIRTIS
O vargo daug,
be galo daug.