Galbūt Mus Palies

Išdžiūvusiam nuo karščio, geltonam lauke,
Tave pradėjau. Linijom grafito neryškiom.

Gal kas iš to išeis? O gal lietus užėjęs plaus?
Prigulęs gersiu jį. Užteks ir man. Užteks.

Ryškės ant kūno baltos rankos. Barstančios,
Tau šiltą lietų žemėn, prašomoj priglaust.

Tavęs nebuvo dar, manęs nebus daugiau,
Tik dvelksmas kryžiuose įstrigęs lies.


Sušalusiam nuo sniego, baltame lauke,
Tavęs sukurt nesugebėjęs, sliūkinu tolyn,

Kaip šuo pagavęs vasarą, geltonu kailiu,
Giliom akim sugerdamas tas pakeles visas,

Ir inkšdamas, paglosčius per gilias žaizdas,
Tų rankų, nebeduodančių, o grubiai imančių.

Tavęs nebuvo dar, manęs jau niekur nebėra,
Ar kas pro vartelius įeis, ar pakelėj sustos.

Tas pats. Tas pats. Tas pats.
Nebenupieš akių, į dieną šitą žiūrinčių.

Tas pats. Tas pats. Tas pats.
Nesužinos kad geltonam lauke paklydom.

Tu ir Aš.