„ Oto Skerco “

* * * *
                                            Romui Šeibokui

Estradinis – miestelio pažiba.
Girdėsit „Oto Skerco“, - tarė pranešėja.
Pradėjo mušamieji, trys akordai ir staiga,
akordeonas, pučiamieji – viskas susiliejo.
     
Kažkoks nepaprastas šis ritmas
užburta salė subangavo, sujudėjo.
Atrodo, kėlė vis kažkas aukštyn,
akordeonas taip neįprastai skambėjo.

Tą patį vakarą: - „Šaunuolis, Romai,
paskolink „Oto Skerco“ man natų“.
Tiktai kažko sumišo ir nustebo Romas: -
„Negrojam jokio „skerco“, ką čia tu“?

Dabar suglumti buvo man eilė, -
natų  jis niekad skolint negailėjo.:
„Na, ritmas toks, su bosų akcentu,
juk grojot, skerco sakė pranešėja“?

Nusišypsojo Romas, - ištęstas toks.. aaa:
„Tai „Bugi -Vugi“ buvo, taip išėjo...
prisikabintų komjaunimas, teko pervadint,
nieks nesuprato, - bet juk nuskambėjo“.!

Tai buvo nuostabūs laikai,
draudimai, deficitas džiuginti galėjo.
Nieks nedejavo, nesiskundė ir,
net rokenrolai „užslėpti“ skambėjo.

      Tyla, akmuo, granitas,
      tai kapinės – namus atstoja.
      Šventoji skuba, už pušyno,
      mėnuo pakimba, paryčiais rasoja.
            Sustojęs laikrodis prie Tavo kapo,
            lyg vakar „Skerco“, tarė pranešėja.
            Nieks nesuprato, netgi aš,
            na o kiti, galbūt tylėjo. 
                  Žvakutę užpučia vėjelis,
                  Tau ne laiku– išėjus,
                  man muzika Tave primins,
                  taip kerinčiai tada skambėjus...

* * * *
Anykščiai