Liepžiedžiai

        Gulėjau sename, iš tėvo sodžiaus atvežtame hamake. Jis atkeliavo kartu su kitais mano gimdytojo padargais:

rusiška vatine,  rūdžių sukąstu dalgiu, ratu (jį pakabinau malkinėje) ir kopėčiomis. Nutriušęs, pelėsiais atsiduodantis gultas buvo suglemžtas į gumulą, tad motina iškart nušveitė nelaimėlį prie plytkos vasarinėj. Laimei, būdamas gana smalsus vaikis tris kart peržiūriu ką toji moteriškė pasmerkia mirčiai ugnyje.
         Po žiemos močios rankos atšipo, protas tai po gi ne pirmos jaunystės. Vis vaikšto su bidonėliu rankoj ir ieško kur karvę pamelžt. Kaip bebūtų gaila mes jų nelaikom jau kelerius metus. Nebėr kam prižiūrėt, o ir aš, nors stiprus berniokas, bet darbo nelabai prisileidžiu. Dėdė Antanas jau vaikystėj sakė, iš šito bus mokytojas. Kai vaikai su ragatke langus daužė, smilgose Prima rūkydavo, tvartus degindavo aš Tolstojų  rijau, taip godžiai, jog beveik mylėjau Ana Kareniną!
         Apsiverčiau ant šono ir prisimerkęs stebėjau žalią žolę, vis mąsčiau apie jos žalumą. Juokinga, apie žolės žalumą.  Pakluony pastatytos kopėčios šaukės bėdos. Pats tris kart užkliuvau už nelaimingųjų, beliko tik laukt, kol močia apsivers aukštelninka. Neišmėčiau nieko ką tąkart armijos vežimas nusviedė po kojomis. Kruopščiai išgalandau dalgį, net vatinę susiuvau. Gaila vis gi prisiminimus išrūkint pro kaminą.
       Tik tėvas negrįžo. Vietoj šilto rankos paspaudimo, seno, bet akylaus žvilgsnio ir meilės - du šimtai rublių, bei medalis. Šaltaveidis karininkas namo parvežė tik ,,didvyrio kraitį''. Jaunikliams iškrovus paskutinius trantus monotoniškai ištarė, jog mudu su motina turėtumėm didžiuotis, jos senis, cituoju: ūslus karininkas (kad ir ką tai reiškia) paaukojo gyvybę dėl tėvynės Rusijos. Lediniai žodžiai kirto per motinos kojas ir ši parpuolė ant žemės. Suskubau pagalbon, bet pasitempęs leitenantas sustabdė mane atbula ranka ir pasišlykštėdamas padėjo raudančiai Aldonai Kreiptienei atsikelti - tokia buvo jo pareiga.
       Išsitraukęs iš kišenęs baltą nosinę vyras įspraudė ją našlės saujon ir nuėjo neatsigręždamas, paskui krypavo penki naujokai. Per tvarto kampą mačiau, kaip vadas nusispjovė prie vartų ir paliko Alkininkų vienkiemį užmiršdamas žuvusį karo brolį, jo žmoną ir sūnų. O man ant mažų rankų liko iš sielvarto alpstanti motina ir namų našta. Tada turėjau vos dešimt, bet supratau vyras būsiu anksčiau. Tvirtai susiėmiau, padėjau moteriškei atsikelti ir nubėgau į zemlenką virti liepžiedžių arbatos tada tik tokią temokėjau užplikyt.