19
kai vasara tik mėnesių
vardus teturi
kai žaluma paskendus lietuje
apžlibus vienumos akis
temato pilkas liūdesio lankas
kurios pavargę gula pradalgiais
į dūžtančios dienos
aštrius stiklus
20
po to kai jau viskas pasibaigs
ir sunkios rolės iškankins
nukris uždanga de la vie
sueis bent valandai
draugai pažįstami savi
o gal nebus ir šito suėjimo
tik baltos smiltys apkabins
ramybės valandą
nežinomą kaip tylus vėjas
atėjęs pažadinti manęs
21
jau vėjas atsrūva
toksai lengvutis lyg iš dausų
ir vasara užgieda lėtą išėjimo giesmę
iš laiko žydėjusio vainiklapiais trapiais
bet degina kaitra
ir tuščias apgaulingas laikas
staiga pažvelgia į akis
lyg juodas šūvis
tiesiai ir širdin
tęsinys bus


Antanas Gintautas Žilinskas




