ir šitas atvejis-
tik priedanga
nuo skausmo,
kai metų metais
kartojas lubinai
ir dobiliukais groja
vakarai,
o gelsvas lapas
krenta
vis ne vietoj,
tas Joninių lietus
nuplaus sapnus,
taip mintys bėga
iš gyvenimo ekrano,
aguonos brenda iš dangaus
ilgai, lėtai,
ir pievų raštai
paraštėm gėlėtom,
ir saulės blyksnis
atkaklus,
lyg seną gilę-
perskels mus
Bandžiau pagauti eilėraščio metų laikų kaitą: vasara, vasara iki vėlyvo rudens, ruduo, vasara, vasara, vasara, ruduo.
Pusę metų augmenija išvaiko skausmą, bet netekęs spalvų, lyrinis subjektas jaučiasi vienišas. Bet argi ne išdžiūvęs skausmas lengviausiai įkišamas į niekada neatidaromą stalčių. Taigi. Tegul neliūdi gilė. Gal tik dėl gražių eilėraščių.