Myli...

Ruduo palieka blyškią miglą,
Putom aplipusius tirštus rūkus,
Į krantą muša bangos
Tylią ritmišką novelę-
"Čia bus gyvenimas, čia jo nebus..."

Ir glaudžias pušys, meldai ir asiūkliai
Į guotus balzganos rudens marškos;
Praretintos jų gretos švelniai šlama
"Mums reik gyvenime tiesos, tiesos..."

Brangakmeniais išpuoštos miško grindys,
Aidais nuskamba žingsniai samanų taku,
Kurs man vis primena tą tylią dainą,
Kurią dainuodama aš išeinu...
Ir verias prieš akis apšalę toliai,
Jie už rasų, miglų, rūkų ir debesų,
Kaip kažkada praėjusi senovė,
Nesako man, kad ją menu,
Bet neša vis tolyn žodžius į tylą,
Mirties prisotintą svaigių kvapų,
Nesako man, ar dar prisimenu,
Ar dar prisimenu save ir juos,
Kai jie mirty užgesę tyli,
Tik tiksi laikrodžiai namuos-
"Mirtis visus mus myli, myli, myli..."

Nesako ir neklausia.
Tyli.
"Mirtis visus mus myli, myli, myli..."