Po alyvom

Žiedlapiai vėją
sėja ir sėja.
Rausvai, melsvai nudažo -
akis, plaukus.

Lyg moterys,
krūptelėjusios,
pašoksta į viršų -
kaimo svirtys,
kaip žibuoklės,
debesų laivais
atplaukusios -
jos gyvos, gyvos...

Žaibuoja,
riaumoja griaustinis,
kaip tėvas įširdęs,
kaip vakaro veidas,
kaip bėgantys lietūs,
kaip su vištomis - jautis...

- Kiek prisodinta medžių.
- Kiek atsitrenkusių žaibų
į stulpus, stogus.
- Kiek prišienauta šieno -
vienam gyvuliui.
Tolsta vakaro rauda.
Žiedlapiai -
po obelimis, slyvomis.

Tiesiam rankas -
pienių, dobilų galvos,
jau nupjautos.

Kaimo svirtys,
kaip svarstyklės,
kaip moterys -
rankom,
krūtim apnuogintom -
jos leidžiasi ir kyla,
jos gyvos, gyvos.