Įrėmintas gyvenimas

Saulelė jau už ežero nusėdo
Rausvos žaros paišytuose gėlynuos.
Turbūt pabodo šviest ir nori miego,
Užmigs tik debesėlį apkabinus.

Saulutė migs, o aš, ją palydėjus,
Stebėsiuos vakaro varsa spalvinga,
Žolynai tyliai tyliai supas vėjuj,
Rasos lašelis žiedlapy sustingo.

Tyla bedvasė, tik guvus vėjelis
Šiurena pakelės grakščiąsias smilgas,
Einu namo, po kojom spurda kelias,
Jau durys plieno rakto pasiilgo.

Skubu namo, širdy nešuosi tamsą,
Kaip rūpestėlį šaltą, niūrų, juodą.
Kažkur toli šunelis gailiai amsi,
Bitutės avily sapnuoja sodą.

Išalkusios ramybės apkabinta
Manosios sielos veidrodėlio šukė...
Vienatvės rėmai – tarsi voro pinklės,
Kurių erdvėj gyvenimas vis sukas.