visad

atminimai nereiklūs sugrįžta, nors  jų nebereikia:
blankios foto prie sienos šokdina vaizduotės tabu –
mirga kadrai pašėlusioj scenoj iš meilės paklaikę
ir į smegenis kala lietus po vienatvės šydu.
tarsi aš nežinočiau, jog niekad tavęs nesutiksiu,
bekartodama drastiškai oriai, kad meilės nėra,
tik trapi  praeitis nepaleidžia, o ritmiškai  tviksi
ilgesingom eilėm sopulingoj tyloj už tave_-
aš tada pamatau iš arti savo sukrėstą veidą
po glamonių jaukių bei duobėtų  ilgų bučinių,
tu man švelniai sakai, kad gyvenimas jungia ir skaido:
bet kodėl iš daiktų, iš langų, iš minčių  – visad tu.