Brangiausiam (sodo beržui)

Vis truko laiko, Švento Rašto mes kartu neskaitėm,
Bet Tu išmokei Dievą pamatyt kitur
O aš, juokingom garbanom, kadais, mergaitė
Vis pažadu sugrįžt, kad vėl skubėt kažkur.

Vis truko laiko tai užbaigti, tai pradėti,
O man nelieka jo visai, kai suprantu,
Kad ten, kur traukiniai, gali manęs nebelydėti
Ir pasitikti jau gali ne Tu.

Tavasis laikas man takus sugrįžti siuva
Ten kur trofėjai ir tyla naktų.
Ją tik trumpam suplėšo Tavo šūviai,
Kiekvieną mano pergalę atšvęsdami kartu.

Ir ne viena  žaizda neprimena kritimo
Nors juk ne kartą... iš aukštai... juk Tu žinai...
Atleisk, kad balsas nuo „dėkoju“ neužkimo
Kai už mane klaikiausią naktį gyvenai...

Vis truko laiko, Tėti, mes nebraidėm po geltonas pievas,
O man žydėjimas – švelnumas akyse...
Ir kai manęs paklaus dukra, kur rasti Dievą
Tvirtai žinosiu – sodo beržo šakose.