keliaujančio klampsmėlio pievoje
kur nėra vėjo užtvankų,
kur marių drėgmė kartoja dienas
kaip pavasariai smiltlendrę
stintas kur pranaušauja vėtrungės,
o vyrai garbina šventą medį ir stato kurėnus,
drožia medinius samčius,
dubenis vaisingajam lietui surinkti
ir vandens akimis į tolius žiūri
vaikai kur smėlio birbynes pučia,
jūros arkliukus išjodinėja,
o moterys, panašios į bažnyčią,
skalbia drobules ir
verda amžiną vakarienę –
skaičiuoju savo avis ir ožkas