Kreipimasis

Aš veidu į vėją klūpėjau
Nejausdamas nieko šalia
Vėliau, tik vėliau pastebėjau
Ištirpusį sniegą delne

Kas vakarą tyliai meldžiausi
Sustingęs tupėjau kampe
Laiškų aš skaityt nenorėjau
Kuriuose regėjau tave

Kodėl, tu paklausi, tylėjau?
Kodėl nesakiau, kas yra?
Todėl, kad ligšiol aš jaučiausi
Lyg kapas prarijęs mane

Lyg laikas po laiko kartočiau
Liūdnas ir beprasmes maldas
Vis vandeniui krintant kabočiau
Po eglės mauruota šaka

Bet knygoj vienoj parašyta
Išauš rytas, baigsis delčia
Ir aš iš tamsos išroposiu
Pakilsiu lyg rūko dvasia

Nebus nieko, ko dar bijočiau
Nežinomybė nebus man kančia
Vadinsiu tave Sutvėrėju
O kaip vadinsi Tu mane?