Norėčiau

Norėčiau pavirsti
į laiškus
be atsako.
Norėčiau būti,
kaip žolė,
kuri eina
ir niekur nenueina.
Norėčiau,
tiesiog - būti
ir būti
visiems reikalingas.

Norėčiau
nukristi į žemę,
lapais išmargintą.
Norėčiau,
kaip taksistai,
slėptis,
vienas už kito,
ir nugrimzti į tamsą.

O ugnis,
dega, liepsnoja, spurda
ir pagaliau,
tampa didelė,
ir lyg merginos galva,
pakrypsta į žemę žydinčią,
ir užkloja miškus, sodus,
savo virpančiu delnu.

Ir aš bijau,
savo veido, balso netekti,
bijau,
užsidaryti karste,
lyg saldainių dėžutėje.
Tik norėčiau,
kad saulė
į mano atmintį įkaltų,
nors vieną mintį,
nors vieną vinį.
Vieną, vienintelę vinį,
nuo užmaršties -
saugančią,
juk ir atmintis,
it peilis - šimpa.



Sutrupėčiau,
kaip gipsinis šuo,
prigludęs
prie gailesčio,
kaip gintaras,
kaip grumstas,
prisišliejęs
prie nuobodulio.
Sutrupėčiau,
prie to, žalio žemės barjero,
prie tos sienos -
išminties, logikos.

O akys,
bus žvalesnės
ir už vanago.
Seniai tai buvo -
Praeitį,
kaip motiną palaidojus,
išėjau
į platų kelią.