Bijau poezijos

Bijau poezijos. Bijau eilių tankynės,
Kur glūdi begalės nuvalkiotų tiesų.
Baidausi kvaišalais lipdytos žodžių makalynės,
Kai akys blizga, o galvoj tamsu.

Baimingai krūpteliu nuo rašliavos be rimo,
Nuo padrikų, beprasmių frazių kratinių.
Baugu, kai apimti liguisto įkvėpimo,
Nevykėliai poetai maukšlinas vainiką kankinių.

Tiek to – eiliakalystės neuždrausi.
Rašyk! Gal atsiras neįnoringa leidykla –
Išspausdins, pristatys, skatiką honoraro gausi.
Lai nesustos poezijos variokų kalykla!

O broliai kritikai jau terminus rikiuoja –
Doros, taršys rašeivų vėjo malūnus!
Skrebena plunksnos, akys žaižaruoja –
Skelbt nuosprendžius – užsiėmimas malonus!

Bet še, kad nori – pats balon eiliuoton šokau,
Ir nežinau, ar skęstu, ar plaukiu.
Kas pasakys, kodėl lig šiol tylėti neišmokau?
Kokia nauda, kad tyruose šaukiu?

Tad leiskit užsidėt apsimesto kuklumo kaukę,
Ir išdidžiai pareikšt: šlovės ir turtų neprašau!
O gal… o gal šlovė manęs dar laukia?
Bijau poezijos. Bet retsykiais rašau.