Tėvo dienai

Kvepiančios, žalios,
tarpusavyje -
kažką vaidinančios,
ne širdys, ne durys -
atsidaro, užsidaro,
ir dingsta, iš akių,
tarsi šviesos šlakeliai.

Prasideda,
baigiasi
žemiškos kelionės.
Įtemptas, kaip styga -
nesibaigiantis kelias.

Žydės kriaušės, obelys,
trupės žvaigždės,
mėnuliai, virš galvos.
Tėvas grįš -
dairysis, mąstys
ir ant sienų kabės,
jo šviesios,
murzinos drobės.
Kris žiedlapiai
ir lapai
į pernykštį šieną,
o paveikslai, šie du...

Slyvos, obelys žydės,
varvės medus, nektaras
ir eilėraščiai
netilps viename lape.
Gal sutilps
gėla ir nerimas,
ir tėvas šalia švarių,
tuščių drobių,
neilgam užsnūs.

Sudygs,
šviesos, tiesos daigelis -
kažkam dovanojęs -
pabaigą ir pradžią.

Tėvas amžinai užsnūs
ir nemiegos,
iš atminties išnirs,
jo žvaigždės, drobės
jo mintys,
žodžiai, iš po krūmų,
medžių,
iš po lapų, kaip lapės,
mintys,
mintys,
tarsi žolės -
šnarės, siūbuos,
dainuos,
mirs ir gims -
ne vieniems mums
visą gyvenimą,
šnarančios.

Skleisis mintys,
lepūs pumpurai,
žiūrės liūdnom akim
žiedai į tolį.

Po sunkių darbų,
skubėsim,
jo dienoraščius,
eilėraščius skaityti,
skubėsim, atsipūsti.

Ir tėvo kelias -
mus nuneš tolyn
į tas melsvas,
graudžias sutemas,
į tas sietuvas.
Ir mes, nusimovę kelnes,
ant galvų,
užsivertę marškinius -
skubėsime
į tą, iš parduotą,
išprievartautą Lietuvą.