Apie vienuoles

jų nemyluoja vyrai,
    atlapus levandomis pasikvėpinę,
jų balti klubai geidulingai
    nesiūbuoja, tiktai leidžias kyla,
jos savo jaunatis ir pilnatis
    į šiurkščią drobę panardina,
jos šypsosi, nors kartais antklodės
    mieguistais liūdesiais pabyra
                 
                    ***
ir pamena, kaip motinos akių
    latakais mėnesiena patekėjo,
kokie didingi aušo paskutiniai rytmečiai,
    skaičiuojant laiką brangų,
sapnuojanti, kaip obelys 
    lyg kuklios nuotakos po sodą vaikštinėjo,
kai pasistiebus tiesė lūpas bučiniui --
    lig šiolei stiebiasi į dangų