prieš švintant sukalbėjau maldą
į saulę
į mėnulį
į švytėjimą
ne pirmas buvo kartas, ir ne antras
žiūrėdama verkiau
žiūrėdama mačiau regėjimą
...kai buvo likęs galas
kelio iki gyvenimo
ir šulinio akmuo
dulkėto tako pakrašty
dukart ištroškus
trissyk pagirdyta
dabar verkiu, man galima
matau - klausai, girdi...
ir negaliu pamiršti žodžių
maldos, ne vieną šimtą kartų sukalbėtos
į akmeninį tavo petį atsirėmus
glaudžiu
verkiu į šiltą delną
delną, sapne regėtą.