į juos bežiūrint

juk kada nors ir mudu kukliai
po dangumi švariu nelyg chirurgo delnas
į popierių tabako suksim pranašysčių psalmes
ir balsais
sulig ramiais nei baltas jūros dugnas
keiksim savo šalį
kurioj neaugom    kurioj nedžiovėm rūbų
ir nebuvom
šlakais ant mylimos pečių
betgi akiduobes pripylę importiniu vynu
gododavom bebaigiančių išmirti slibinų
kažkur ant pilko Londono liežuvio
kažkur tarp  -dieve, šalta-
ir
-šūdas, kaip nyku-
ne ąžuolais stovėsim bet sakurom
paslėpę veidus po britanišku rūku
o virš galvų skraidys lėktuvai
tarsi nėra nei žemės nei namų
tarsi ir mūsų niekada nebuvo