Ką sakė būsima mūrininkė dangui tą naktį

O kaip su ta melodingaja?
Kaip ji, nepamirštamoji?
Meilė... Po velnių.
Na netikiu.
Manai jauti? Štai tau nuomonė,
mano, nelabai jautri,
nelabai ir reikšminga.

Simpatija - štai tikroji
valdovė, pasaulio tiesa,
varomoji jėga.
Na, patinku?
Ir tu man patinki.
Bet nemanyk, kad tai -
meilė. Tik miręs,
sužaidęs žaidimą,
gali sakyt: taip ar ne;
laimėjai ar pralošei,
mylėjai ar tik ieškojai.
To tau ir gana,
tiesą pasakius, juk net nenusipelnei.
Tai tylėk, akių nedraskyk,
Ant šonkaulių nešokinėk.
Nejau negana kamanių,
kurios nuolat tau švelniai įrodo -
Skristi gali ir moka
Ir pajudinę tavo vidurių stygą,
Verčia juoktis, verkti ar tiesiog pleventi.
Manau, tai - tiesa.
Patinka? To gana.

Meilė suteikia sparnus?
O jei bijau aukoti tuos,
Kuriuos turiu, vardan tų,
Kuriuos greit pamesti galiu.
Teisybę? Net gauti...
Nežinau, ar atsirastų,
Toks negudrus, kuris juos duotų.
Ir tegu... Turiu vienus,
Kadanors paimsiu kitus.
Kai duos, prieš nosį padės.
O dabar būk ramus ir
Prašau, tikrai, maldauju gal net -
Nekišk į nosį plunksnų.
Laisvę kvėpuoti!
Laisvę sparnus skleisti!
Sklęsti ir tavim grožėtis
Per atstumą, kad nesulaužyčiau,
Nenupeščiau švelnių plaukų,
Nepamesčiau poros draugų -
Spalvotų laisvės sparnų.