Atmerk akis

Atmerkusi akis regi visai kitą pasaulį...

Buvo saulėta diena.  Nei vieno debesėlio pakėlęs galvą negalėjai išvysti. Paukščiai medžiuose dainavo savo tyras, linksmas giesmes.  Negalėjai imti ir praeiti nepagalvojęs „ Koks nuostabus yra pavasaris“. Medžių pumpurai sproginėjo. Tuoj medžiai taps žali. Gamta bunda, gaila, kad ne visų akys tai išvysti gali.
Ėjau su mažesniu broliu į prekybos centrą. Čia turėjau susitikti savo pusseserę ir jos broliu. Ji truputi kvaištelėjusi, tačiau labai linksmai. Su ja visados smagu būti, nes ji daro tai, kas jai šauna į galvą ir niekados neima į savo širdį kitų priekaištų, nežvelgia į kritikuojančias akis. To aš jai pavydėjau. Ji elgėsi taip kaip nori, o aš visados esu susi kausčiusi.  Mane kažkas nematomomis grandinėmis yra apvynioję. Noriu jas nutraukti, tačiau jaučiu, kaip tik stipriau jos mane laiko.
Ko dar nepaminėjau apie ją, tai kad ji už mane dviem metais vyresnė. Man keturiolika, o jai šešiolika. Keista ar ne? Jai jau bernai turėtų rūpėti, tačiau ji elgiasi kaip maža mergaitė.
- Greičiau eik, - ragino brolis. Jam nusibodo vilkti iš lėto savo kojas. - Tokiu greičiu mes po metų ten nueisime, - skundėsi jis piktai.
- Taip, - linktelėjau. Reikia skubėti. Nežinia, kokį pamokslą man teks klausytis iš savo mylimosios pusseserės už gaišimą. Geriau kartais nerizikuoti.
Mes paspartinome savo žingsnį. Skubėjome į priekį. Neužilgo prieš akis ir pastatas išdygo. Jo reginys prieš akis tik dar labiau skatino greičiau eiti į priekį.
Pusseserė stovėjo netoli prie įėjimo. Ji vis žvilgčiojo nepatenkinta į laikrodį ant riešo. Net nenoriu aš į savo pažvelgti. Dar žagtelėsiu pamačiusi kiek daug laiko galėjau aš sugaišti.
- Labas, - tariau truputi virpanti.
- Niekaip nepasimokai, - tarė ji vietoje pasisveikinimo. - Nieko tokio. Tavo dėka prisižiūrėjau įvairių įdomybių.
- Kokių? - nusistebėjau. greitomis apsidairiau aplinkui. Nieko įdomaus negalėjau pastebėti. Žmonės vaikšto, žiūri į virtinas, kalbasi vienas su kitu. Nieko keisto.
- Tau tikrai pussesere reikia atmerkti akis.
- Negi nori pasakyti, kad aš užsimerkusi vaikštau, - virpuliukai kūne išnyko. Pusseserė jei ir pyko ant manęs, tai jau pamiršo.
- Ne, - pakraipė galvą į šalis. - Tačiau tu nesi atsimerkusi tiek, kad matytum tai ką aš. va, žiūrėk, - parodė į mano mažąjį broliuką. Jam buvo dvylika metų. Gal ir ne toks jau mažas, tačiau už mane vis vieną jaunesnis.
- Na ir ką? - nesupratau.
Broliukas nejaukiai pasimuistė.
- Ai nieko, - staiga mano ir brolio nuostabai tarė ji. - Mano brolis, Krisai, kažkur prie žaislų parduotuvės. Susirasi jį?
Mano broliukas linktelėjo ir iškart paliko mus vienas. Pusseserė įdėmiai mane apžiūrėjo.
- Ką? - įsižeidžiau. Man jos žvilgsnis nieko gero nesakė.
- Ai, nieko, - atsiduso svajingai. - Tiesiog ...
- Ką?
- Man reikia tave priversti atsimerkti.
- Liaukis, - numojau ranka ir pradėjau eiti į priekį. Kiekvieną kartą kai mes susitinkame ji kalba apie atmerktas akis. Tai jau pradeda erzinti.
Pusseserė pabėgėjo į priekį. Laisvais, lengvais rankų mostais ji pradėjo man rodyti į žmones.
- Pažvelk, - tyliai tarė ji. -  Šis žmogus atrodo laimingas.
- Kodėl taip sakai? - nustėrau. Vos man užmetus akį į jį, iškart pagailo. atrodė toks nelaimingas.
- Jei užsidaro vienos durys, visados atsivers kitos. Netiki manimi? - tarė ji pamačiusi mano rimtas akis.
- Miela, Raminta, - kreipiausi į ją. - Kartais pamirštu kokia tu svajoklė.
- Matau, kad netiki.
- Deja, taip, - atsidusau.
- O kodėl manai, kad jis nelaimingas? - pradėjo ji iš kito galo.
- Aš neakla. Negi nematai koks jis liūdnas. Gal vargšeliui didžiulė bėda ištiko.
Pusseserė gūžtelėjo pečiais.
- Gal, tačiau jis laimingas.
- Ir vėl tu ...
- Mano žodžius suprasi gal vėliau, - tarė ji. - Gaila, kad tai gali būti gal ir per vėlu.
- Kodėl taip sakai? - nusigandau.
- Kaip pasakė vienas išminčius, gamta mus taip neįkyriai mokina, kad mes per vėlai suprantame, kad ji yra mūsų mokytoja.
Tądien pavarčiau tik akis. Reikėjo man jos žodžius priimti sau į galvą, o nepaleisti lakstyti po laukus.
Dieną praėjo linksmai. Vaikščiojome po parduotuves, kalbėjomės, apšnekėjome žmones. Tądien daugiau ji nei karto neužsiminė, kad man reikia atmerkti akis.  Net negalėjau įsivaizduoti, kad šią dieną aš labai ilgai prisiminsiu.

Kitą dieną mane iškvietė iš pamokų. Pasitiko tėtis. Jis buvo nuliūdęs, atrodė pasenęs keleriais metais. Jo akys buvo šiek tiek paraudusios.
- Sveika, - tarė jis visai be nuotaikos. - Einame  namo. Turiu blogų žinių.
Neturėjau jokios nuojautos, kad tai tikrai tokia prasta naujiena, kad reikėtų apsiverkti. Tačiau, kai man ištarė tuos kelis žodžius, apsipyliau ašaromis. Kažkas atsuko visu pajėgumu čiaupą ir pamiršo jį užsukti.
- Ne, - kraipiau netikėdama galvą į šalis. - Negali būti, kad Raminta mirusi. To negali būti.
- Deja, - tarė tėtis. Šalia jo svetainėje sėdėjo mama. Ji visa virpėjo. Žinia tikrai nebuvo iš maloniųjų. - Ją partrenkė mašina, kai ėjo į mokyklą. Dar bandė gaivinti.
- Kada tai įvyko? - žvilgtelėjau ašarotomis akimis  į laikrodį kabantį ant sienos. Jo rodyklės rodė netoli pirmos valandos.
- Kažkur po aštuonių, tačiau paskelbė mirusia tik vienuolikta. tada ir paskambino ... paskambino mano brolis.
Nulėkiau į savo kambarį. Kritau ant lovos. Ilgai tądien verkiau. Negalėjau susitaikyti su mintimi, kad nėra jos. Juk vakar ją mačiau, kalbėjausi su ja! Negi daugiau mano akys neregės jos žaismingo veido, kvailysčių, kurių ji buvo tiesiog perkraute perkrauta. Ne! To negali būti.
Mama su tėčiu bandė prieiti prie manęs, tačiau išvydę kokia aš prislėgta, nueidavo nei žodelio netarę.  Už tai jiems dėkojau. nenorėjau su niekuo kalbėtis, kol nuovargis ir miegas mane tyliai pasiglemžė į savo užmaršties karalystę.
Kitą dieną tėvai leido neiti į mokyklą, užtat apsirengę gedulo drabužiais vykome į šarvojimo salę, kur dailiai aprengta gulėjo mano pusseserė. Net negalėjai pagalvoti, kad ji negyva. Atrodė, kad ji guli ir miega. Gaila, kad šis miegas ją pasiglemžė  visam laikui. Daugiau jos mano akys neregės gyvos.
Nejučiomis pradėjau gailiai verkti. Nedrįsau ilgai stovėti prie savo pusseserės. man buvo per skaudu žvelgti, klausytis, kaip prie jos tėvų, brolio žygiuoja žmonės ir sako vienodus užuojautos žodžius. Tai tiesiog mane skaudino. Nematomas durklas darė kraujuojančias žaizdas mano krūtinėje. Kaip skaudu, kai tavo artimas žmogus, nespėjęs su visam pasakyti tau sudie, išeina ir palieka tave su skausmu.

(pirmo skyriaus pabaiga. P. S jų nebus daug)