Už nugaros

Už nugaros liko Kilimandžaro sniegynai. Priešais akis taisyklingos ledo lyčių figūros juda į ryškiai raudoną perspektyvos tašką. Ant vienos, taisyklingo šešiakampio, sėdžiu aš. Tarsi korio langelyje esu plukdomas dangumi žvarbaus snieguoto vėjo, dairausi į visas puses. Bijau prarasti lygsvarą,  geliančiais pirštais laikausi už ledo luito.
Stebiu, kaip mane lenkia ant trikampės lyties sėdintis kinas. Prie jo nugaros šliejasi baugšti beždžionėlė. Ji bando pažvelgti žemyn, prispaudžia snukutį prie skaidraus ledo ir spokso. Retkarčiais lyžteli sudrėkusio ledo lopinėlį ir vėl prilimpa prie kino nugaros. Šis pajutęs prisiglaudusį vėsų kūnelį atsimerkia ir įsmeigęs žvilgsnį į artėjantį tašką ištaria spigiu balsu:
-Dangus – pasaulio tvarkos pradžia.
Beždžionėlė pritariamai linkteli ištartiems žodžiams ir vėl palinksta prie ledo, tarsi kažką prisiminusi, žvelgia žemyn.
Lenkiu galvą prieš jo išmintį.  Girdžiu, kaip vėjyje šiugžda apledėjęs, palaikis jo apdaras. Mūsų lytys palengva suartėja. Matau sodriai žalią jo drabužį aplipusį dygiais spygliais, nuo kiekvieno judesio byrančiais į vėjo glėbį. Lytis nešanti kiną sparčiai juda pirmyn, aplenkia mane. Išgirstu atklydusį ir nutūpusį šalia  garsą:
-Tik nepriimk nieko į savo širdį.
Po manimi susiūbavęs ledas, kad esu tai girdėjęs.
-Tai ką priimi, nori išlaikyti, o išlaikyti negalima nieko, - sušunku pavėjui.
Kinas atsisuko, pridėjo delną prie krūtinės ir liūdnai šyptelėjo.
Bežiūrint į dingstančią iš akių žalią dėmę, mane  paveja  ant lyties plaukiantis šuo. Jis sėdi priešais baltą gyvulio maitą, padėjęs leteną ant subliuškusios, išmargintos rausvom dėmėm krūtinės. Šuo įsitempia užuodęs mano iškvėptą orą. Pakele galvą nuo “martinio” taurės iš kurios godžiai lakė taškydamas į šalis skysčio purslus, čia pat virstančius į ledukus.. Vėjo gūsis įsiremia į nugarą,  priglundu prie ledo. Matau šuns gauruotą rudą kūną su  pasišiaušusia nugara, ryškią krūtinę ir kojas. Didelė galva su juodu snukiu pasisuka į mane. Rudos akys ir juodi taškai vietoje antakių atrodo žaismingai. Prašiepti nasrai atidengia geltonus iltinius dantis ir smulkius priekinius kandžius. Negalima žiūrėti šuniui į akis, jį tai erzina. Tas kūnas po šuns letena negali būti tikras.
-Jis tikras, -suurzgia šuo ir nasrai pasidengia putomis.
Trumpam nutilo kiaurai košiantis vėjas ir šaltis kaustantis kojų padus.
-Yra, tai ką matai ir nieko daugiau, - sušvelnėja šuns balsas.
Šuo pasilenkia prie taurės, nenorom lyžteli ir pažvelgia į ryškėjantį tašką  tolumoje. Dabar aiškiai matosi, kaip ledo lytys pradingsta toje gelmėje, kaip plečiasi dulsvas ūko ratas aplink ryškiai raudoną tašką.
Negyvos maitos galva pasisuka į mano pusę. Drumsto stiklo akių raineles vagoja juodų gijų voratinkliai subėgantys į susitraukusius vyzdžius.
-Ar matai praeitį? - nesuprantu kas kalba.
Įsižiūriu į negyvą padarą prispaustą šuns letenos, tas suglebęs kūnas – avies, pasidavusios mirčiai, tarsi kito pasirinkimo ir negalėjo būti.
Šuo lyžteli jos baltą kailį. Paskutinį kartą blyksteli jos akys, lyg nušviestos ryškaus spindulio.
-Nėra nei gėrio, nei blogio, -padvelkia pasitikėjimu paskutiniai maitos žodžiai
Mano lytis prarado greitį. Kilimandžaro  kalnas visai neseniai užstojęs dangų ir skandinęs šešėlyje plaukiančias lytis, dabar žiūrint iš toli atrodo tarytum miniatiūra išskobta iš ledo su paskubom nukirsta viršūne. Šlaitai užpilti puriu sniegu, pasiruošusiu nuo mažiausio garso suvirpėti ir smigti žemyn viską šluojančia lavina.
Turiu sugrįžti atgal, pajuntu duriantį skausmą krūtinėje. Pamiršau, kodėl judu į raudoną tašką, apgaubtą tirštos miglos ir iššaukiančiai spindintį blyškiame dangaus fone. Jis tik ką negailestingai prarijo kiną ir išžiojęs plačius nasrus laukia šuns.
Apsuku savo lytį ir braunuosi pro ledų sangrūdas atgal. Kalnas didėja, skleidžia akinančiai baltus, vietomis iš vagotus melsvų gijų, sparnus.
Dabar turiu tik viena išeitį - grįžti į sniegynus. Pradėsiu kelionę iš pradžių ir prisiminsiu. Atmintis apsipins asociacijomis, nuorodomis. Įvykių ryšiai įgaus pavidalus, aš juos atpažinsiu.
Prisišlieju prie nuožulnaus kalno šlaito nuo kurio pradėjau savo kelią. Sniege dar matosi neužsnigti pėdsakai, stūkso vėjo apgriautos mano tvirtovės sienos. Pravirų vartų angoje stovinti moteris pašaukia mane vardu:
-Germanai, tavo kirvis.
Vėl dvidešimt devynias dienas tašiau, gludinau savo ledo lytį. Ji tapo permatoma.
Vėl pajudu pirmyn. Priešais mano akis kelias, pilnas juoduojančių lyčių, besigrumiančių tarpusavyje, besidaužančių šonais ir tolstančių į mažą raudoną tašką slepiantį  prasmę.
Tarp aštriabriaunių ledų luitų pastebiu sėdintį senį žaliu apsiaustu. Jis šokdina už pavadėlio laikomą beždžionę, nepaklusus vis timpteli persigandusį padarą, nuo šalčio vos gaudantį orą. Atsigręžęs atgal išvystu tupintį  šunį ir aplink išmėtytas kaulų nuograužas. Šuo manimi nesidomi,  jis stebi raudoną tašką ir ima pratisai kaukti.
Garsas graužia odą, akis. Aš nevaldomai judu link didėjančio raudono taško.