Karalių puota (neseni atsiminimai)

kaimynų stuburo slanksteliais grojau maršus -
naujausią popiežiaus Grigaliaus valsą
pritemdytoj tyloj žibėjo piktos akys
paskendusios taurėj muziejinio aliejaus

tada kaip visada po triukšmo atsiranda tuštuma
lyg praraja lyg Tantalo sudžiūvusi burna
ir lieka tiktai katedros didysis varpas
mano senoj apsamanojusioj makaulėj...

ir kirmėlės užbaigia hipotetinę karalių puotą
supūdydamos damų rožinius akių vokus
palikusios tik ragenos kaulėtą spyną
kur kalkių stalaktitai pradūrę smegenų srautus
išlindo kaktoje su ochros rožiniais dažais

o tas karalius angelu pavirtęs
nuo klasicizmo damų klegesio apgirtęs
daugiaaukščiam labirinte nudegė sparnus
ir viskas baigėsi rytoj...

ir aš ten būčiau buvęs
sieros rūgštį gėręs
per žandikaulį varvėtų
tačiau per greit Morfėjus išsijungė...