Sapnas

Ėjau miško Keliu. Vienintelis garsas buvo tik sniego girgždesys po kojomis. Horizonte nieko nebuvo matyti. Visur tvyrojo tirštas rūkas.
Buvo vėsu. Keista - buvau be striukės. Tik lengvas šalis dengė nuogus pečius. Na tas, kur padovanojo tetulė iš Šilutės.
Pastebėjau, kad Kelias kaip mano smegenys. Ilgas ir vingiuotas. Tik jame nėra jokių įtrūkių. Kitaip nei smegenyse. Oi, ten jų buvo daugybė.
Staiga išgirdau žingsnius. Miške. Kažkokius tolimus, bet labai jau pažįstamus. Pernelyg pažįstamus. Atsisukau į tą pusę, kur išgirdau žingsnius. Nieko nemačiau. Rūkas dengė dar didesnę mano regimojo lauko dalį. Apsisiaučiau tvirčiau dovanotu šaliu ir vargiai bandžiau ką nors įžiūrėti per rūką.
Staiga vaizdas pasikeitė. Liftas. Didelis. Pagalvojau, kad būtų visai įmanoma įrengti nedidelį kabinetą su senoviu stalu ir knygų spinta.
Viršuje spingsojo aprūkusi lempelė. Apsidariusi įsitikinau, kad liftas švarus. Ne taip kaip tų daugiaaukščių namų - smirdintys cigarečių dūmais ir šlapimu. Čia netgi buvo kažkoks kilimimas su įmantriais raštais.
Negirdėjau jokio garso. Nei kilimo, nei leidimosi. Jis buvo tarsi sustojęs.
Na, juk paprastai girdime nors ir menkutį garsą. O dabar nieko. Mirtina tyla. Tai man pasirodė be galo keista.
Šįkart buvau apsivilkusi nutrintu nertiniu, kurį motina grasino išmest ir sudriskusius džinsus. Buvau basa tad kilimo plaušeliai lengvai dirgino basas pėdas.
Kišenėje užčiuopiau kelias monetas. Neištraukusi suskaičiavau. Lygiai litas. Kitoj kišenjė buvo pora visiškai dabar nereikalingų centų.
Nežinau kiek laiko praėjo. Galbūt valanda dvi. Iš įpročio pažiūrėjau į nuogą riešą. Laikrodžio nebuvo. Staiga durys atsivėrė.
Ten tik aklina tamsa. Ištiesiau ranką į tamsą. Ji tarsi prasmego toje bedugnėje. O šviesa neužsidegė..