Skrynia sugrįžta į Izraelį

He struck of the men of Beth-shemesh, because they had looked into the ark of Yahweh, he struck of the people fifty thousand seventy men; and the people mourned, because Yahweh had struck the people with a great slaughter.
(1 Sa 6,19)

<font color=red>Jis ištiko Bet-Semešo žmones, nes jie pažiūrėjo į Viešpaties Skrynią, Jis ištiko penkiasdešimt tūkstančių septyniasdešimt žmonių; ir žmonės gedėjo, nes Viešpats ištiko žmones didžiom skerdynėm.
(Pirma Samuelio knyga 6,19)
</font>


Miegu. Šūksmai. Riksmai. Minia. Pašėlęs džiaugsmas. Matau, kaip levitai atveža Viešpaties skrynią atgal mums, hebrajams. Vėl riksmai. Šventė. Aukojimas Jahvei.. skrynia dedama ant akmens. Trys vaikai iš Saros trobos, atbėgę pasidžiaugt su visais. Vėl tamsa. Riksmai Krūvos lavonų prieš mano akis....

Atsibudau rėkdamas. Visi mes atsibundame rėkdami. Visi gyvename iš dalies praeityje. Visi, pergyvenę tą siaubingą naktį. Smarvė. Lavonai. Padėjau tvarkdariams juos vežt. Išvertėm vežimą už miesto... nesusilaikęs ant jų krūvos ir išsivėmiau. Kai grįžom atgal prie skrynios, ten jau buvo prisikaupę dvigubai tiek... Kiti žmonės lipo ant kūnų, kad galėtų pažvelgt į Skrynios vidų...  ir čia pat krisdavo prie visų, kad kiti liptų per jų galvas. Stebėjau verkiančią  mažą mergaitę, nes per spūstį ji negalėjo prieit prie Skrynios. Žiaugciojau... 

Miegu. Šį kart nėra jokių riksmų. Mano žmona. Mes, išrinktoji Dievo tauta. Jahvės tauta. Sako ji. Kalbėjomės apie levitus. Barbarai, sako ji. Ji graži. Elgiasi kaip barbarai, sako. Meldžiasi kaip barbarai. Pagonys. Šypsosi. Bet nugalėjo mus mūšyje, sakau. Pagrobė Jahvės skrynią. Atiduos, sako. Turės atiduoti. Dievas yra didis. Mes esam Jo tauta. Grąžins. Šypsosi. Saulė aukštai, karšta. Šią vasarą visada karšta. Man bėga prakaitas. Baigiu valgyt jos atnešta maistą, šypsausi. Tuoj vėl eisiu pjaut kviečių. Ji nušluosto man prakaitą.
Pjaunu. Jie gula lygiom eilėm. Prisimenu, kai kovojom prieš filistinus, taip gulė mano tauta.  Apie trisdešimt tūkstančių pėstininkų liko gulėti mušio lauke.
Atvažiuoja kažkoks vežimas. Matau, kaip parveža skrynią. Vėl. Užspaudžia gerklę, man baisu. Krečia drebulys, bet šnekėt negaliu. Jie visi bėga prie skrynios. Bandau šaukti... kojos įauga į žemę.

Pabundu rėkdamas. Visada taip sapne būna. Kai būna baisu, negali nieko padaryt. Sapnuoju tą  jau daug laiko. Visi mes jį sapnuojam. Tik nešnekam apie tai tarpusavyje. Yra temų, kuriom geriau nekalbėt. Apsiverčiu ant kito šono. Mėnesiena. Šią nakt turbūt daugiau neužmigsiu. Ką aš bandau apgaut? Užmigsiu. Visada užmiegu. Esu išsekęs. Dieną nukeliavau daug mylių. Kas dieną keliauju. Kuo toliau nuo tos vietos.

Tvarkdariai kasa kapavietes. Šalia meldžiasi kunigas. Jis nežiūrėjo į skrynią, nes yra aklas. Visi užsirišę skareles ant burnų ir nosies. Kvapas nepakeliamas. Atvažiuoja dar vienas vežimas su lavonais. Išverčiamas į griovį... viršuje guli kelių metų mergaitė. Turbūt ta pati, kuri verkė tada. Matyt, koks gailestingas vyras ją pakėlė. Kėblinu šalin...

Jehošua. Jo lauke stovi skrynia. Didžiuojasi. Jis vienintelis turėjo didelį akmenį, ant kurio pritiko pastatyt Jahvės Skrynią. Jis pirmasis sugalvojo pažiūrėt į skrynią. Mano senas draugas. Kiek mano senų draugų dabar kraunama į vežimus? Kunigai sakė, kad Jahvė – gailestingas dievas. Galbūt. Stengiuos negalvoti apie tai. Nežinau ko tikėtis, nesuprantu, kas vyksta. Girdžiu, kalbasi. Ne, pamatysi, man taip neatsitiks, įsikarščiavęs tvirtina kažkoks jaunuolis savo draugei. Stovi eilėje. Šioje skrynios pusėje susiformavo kažkas panašaus į eilę. Pagaliau visi prieš juos stovėję pažiūri į skrynią ir jų lavonai sukraunami į vežimus. Nusisuku, braunuos per minią, bėgu. Iš visų gatvių plūsta minia i Jehošuos lauką...

Pabundu. Šalta, bet aš išpiltas prakaito. Visada taip. Ar liausis kada  tie sapnai? Nemanau. Tai toks įvykis, kuris sapnuojamas amžinai. Amžinai? Iki mirties. Ar ir kitų tautų dievai tokie? Neteko girdėt, kad Baalas savo pasekėjam būtų suruošęs tokį renginį. Stop. Negalima galvot apie tai. Jahvė neprognozuojamas, po tos nakties tai visiškai aišku. Stop. Apsiverčiu ant kito šono... Kas atsitiko mano tautai? Kas atsitiko mano miestui? Kodėl, kai dešimties tūkstančių lavonų kalnas buvo sukrautas už miesto, kai nežinia kiek lavonų voliojos aplink skrynią, kiti lipo ant anų ir... ir žiūrėjo.

Balsai. Jahvė taip bando jūsų tikėjimo tvirtumą, šaukia senas kunigas ir pasilipa ant ką tik nukritusios merginos galvos, kad galėtų žvilgelt į Skrynią. Išgirstu jauną balselį. Kojos vėl įaugą į žemę... žinau kad sapnuoju, bet nieko negaliu padaryt. Vėl apima panika. Dėde, kas čia daros, kodėl visi žmonės krenta aplink tą skrynią? Ji sėdi mano pusbroliui ant pečių, išdykėlė mano duktė. Šaukiu, bet garso nesigirdi. Mostaguoju rankom, bet jie manęs nemato. Praeina pro pat ir nueina link didžiojo akmens Jahošuos lauke... Dėde...  mostaguoju rankom, kažką užkabinu. Turbūt ne sapne... rėkiu... jaučiu, kaip plyšta antklodė... Dėde, nematau, pakelk aukščiau, prašau.... Ar taip atrodo beprotybė? Kai sapnas ir gyvenimas susilieja? Išlipu iš guolio ir nušlubuoju link užgesusios laužavietės... ausyse tebeskamba paskutiniai dukters žodžiai. Dėde, pakelk, prašau, aukščiau... Jie abu susmuko beveik vienu metu.
Mes – išrinktoji Jahvės tauta, sakė kunigai. Mes – Dievo tauta, sakė mano žmona. Jos po tos nakties neberadau. Lavonų buvo daugybė, daugiau, nei žmogus gali suskaičiuoti. Girdžiu savo rėkimą, bet negaliu sustot. Susirandu prie laužavietės peilį. Ar ir kiti, tada su manim krovę lavonus, baigs taip pat? Mes – dievo tauta... Ne, sapnai nesitęs amžinai....