Pusiau pravertas langas

Daugiabučio balkonas. Žmogus užsikėlęs kojas ant turėklo, įkritęs į minkštą krėslą, atlošęs galvą į platų atlošą. Aš. Glostydami tamsius plaukus į viršų kyla tiršti pypkės dūmai. Papt papt... mirtiną tylą perskrodžia tylus pypkės ir rūkančiojo bendravimas. Lyg lašai lašantys nuo pilies bokšto į seną akmeninį grindinį. Apsidairo. Aš. Aplinkui tokie pat banalūs pilki daugiabučiai. Iš 5 kvadratėlių, iš 9. Tik šiandien jie dar pilkesni ir niūresni nei įprastai. Šiandien lijo ir drėgme permirkusios sienos tapo netgi bauginančiai tamsios. Saulės nematyti, nematyti pėsčiojo, lėtai papuškuoja senutėlis maršrutinis autobusas, paskubomis pralėkia mikroautobusas. Žmogus dar kartą prisidega pypkę. Aš. Kažkas šiandien susirgo depresija, kažką šiandien išprievartavo, o kažkas galbūt susižiedavo.

Vaikinas pakyla ir nueina į kambarį. Aš. Ten guli apdulkėjusi gitara. Šis ją pakelia. Aš. hmm... tema dar vienai dainai.