Jis

Ežero užutėkyje lėtai plaukia mano gyvenimas. Rudenį numirštu, pavasarį gimstu, visu kūnu jaučiu, kaip monotoniškai teka laikas, kai tamsą keičia šviesa.
Slystu lygiu ežero paviršiumi, danguje nei vieno metančio šešėlį debesies. Kelias dienas pliaupęs lietus liovėsi. Užutėkį iš abiejų pusių gaubia švendrių salos, prisišliejusios prie krantų. Jos saugo mane nuo įsisiautusių vėjų ir primena atvertus vartus, šaukiančius į ežero vidurį. Aplink ežerą plyti javų laukai, o pietinėje jo pusėje stūkso kuprotas kalnas su pliku akmenuotu šlaitu, kuriuo tiesiai link mano užutėkio driekiasi takas. Šiandiena čiuožinėju sekliu pakrantės vandeniu, nes turi ateiti jis.
Jis visada ateina tuo pačiu metu, po vasaros lygiadienio patekėjus dvidešimt devintam mėnuliui. Niekieno nepastebėtas jis pasuka tiesiai prie kalno. Pasiekęs viršūnę ima skaityti kalno pamokslą. Jo vienišas balsas sklinda į visas pasaulio šalis.
-Kalno pamokslas tau, - jis vis kartoja žodžius.
Jo balsas drumsčia orą tris dienas. Tris dienas virš vandens sklinda vėjų taršomi garsai. Su pirmaisiais jo ištartais žodžiais, pajuntu, kaip suvilnija, atgyja javų laukai. Juose pasirodo moterys, išlindusios iš savo urvų, esančių palaukėje, ima pjauti javus. Stato gubas kedenamas sauso įkaitusio vėjo. Kai javų stiebeliai paliesti sudiržusių pirštų ima traškėti, moterys suguldo gubas ant ištiestų drobių ir pradeda kulti. Monotoniškas dunksėjimas ir dulkių debesis užpildo slėnį. Vieną paskui kitą nukultą gubą jos atideda į šalį, ant drobių lieka geltoni grūdai. Moterys neklusniai čežančius grūdus suriša į audeklus. Darbas beveik baigtas, jos pirmą kartą ištiesia nugaras, pridengia akis delnais nuo akinančios saulės, žvilgteli į kalno viršūnę, virpančią nuo tariamų pamokslo žodžių. Jos sėdasi aplink nukultų šiaudų kupetą. Išrinkinėja gražiausius šiaudelius, karpo į vienodo ilgio gabalėlius ir veria ant siūlų. Jų rankose, tarsi iš niekur atsiranda grakštūs, blizgantys geltoniu narveliai. Jie rikiuojasi ant ražienos blyksėdami vakaro saulėje. Moterys vis dažniau dirsteli į kalną.
Pajuntu spengiančia tylą ausyse, tai ženklas, kad jis jau leidžiasi nuo kalno. Praėjo trys dienos, javai nukulti, narveliai sunerti, kalno pamokslas pasakytas. Moterys nerangiai pakyla, susirenka narvelius ir pajuda link ežero. Jos eina lėtai linguodamos į šalis, kaip visada basomis kojomis, aštrių ražienų sudraskytais padais.
Moterys priartėja prie užutėkio, krante visai arti vandens išdėlioja šiaudinius narvelius, pagarbiai atsitraukia atgal, patrypčioja ir grįžta į savo laukus. Apžiūri juoduojančias ražienas, užsiverčia ant pečių nešulius pilnus grūdų ir išsivaikšto į savo urvelius palaukėje.
Jis nusileidžia nuo kalno, žvilgsniu užkliūna už boluojančių tolstančių kuprotų moterų siluetų, palinksta virš vandens, sumerkia į jį rankas ir prausiasi. Žalsvi  vandens purslai taškosi į visas puses ir virpančių bangų pliūpsniai sklinda ratilais.
Žvelgiu iš tolėliau, įsitikinęs, kad jis laimingas, bet nurimus vandeniui priplaukiu arčiau ir išvystu gelsvame vaškiniame veide, apsiblaususias sutrikusias akis, lėtai sekančias tolstančias bangeles. Jis ima vieną paskui kitą šiaudinį narvelį ir leidžia į vandenį. Jie plūduriuoja, aš čiuožinėju tarp jų, tarytum labirintu vis įsmunku į vidų, sukuosi pagautas verpeto, ištrūkstu ir vėl suku ratus aplinkui narvelius.
Narveliai sujungti iš rombų ir trikampių, panašūs į vėjų perpučiamus simetriškus namų karkasus, supintus iš saulėje blyksinčių geltonų šiaudų. Jis ima taškyti aprimusį vandenį. Lengvos konstrukcijos chaotiškai blaškosi toldamos nuo kranto, tempia su savimi atspindžius, kol pagautos srovės dingsta ežero platybėje.
Jis sėdasi krante ir iki tamsos pralinguoja suėmęs rankomis galvą, įdėmiai žvelgdamas į mane.
- Tu vandens blusa, čiuoži vandeniu be jokių pastangų, - tarsteli man, atsistoja raižydamas sustingusius raumenis ir nueina.
Jis turi ateiti šiandien. Čiuožiu sekliu pakrantės vandeniu ir laukiu, kad vėl pamatyčiau tą keistą kasmetinį ritualą.

Jis atėjo tuo pačiu metu, kaip visada. Užlipo į kalno viršūnę. Nuo kalno vėjas atpūtė padrikus garsus. Žodžiai ritasi nuolalnėn, stabtelėdami  virš ežero paviršiaus, galiausiai išsisklaido šnarančiame švendryne.
Nuo kalno viršūnės jis nužvelgia laukus, skendinčius balose, ramiai besiilsinčius sidabruotus ežero lankus su smėlėtais bangų išlaižytais krantais ir supelkėjusiais švendrynais.
- Nuramins vandens ilgesys ir paguos, - plaukia jo kimus balsas.
Javų laukai tyli, nei šnaresys, nei menkiausias atpažįstamas garsas neužgauna mano klausos. Bandau pamatyti laukus, pasistiebiu aukštyn. Moterys neišlenda iš savo urvelių. Liūties suplukti javai guli sumerkę varpas į balas. Pulkas juodų paukščių springdamas lesa sunokusius grūdus.
Trys dienos praėjo. Jis nusileido nuo kalno. Krante mėtosi vandens išplautos medžių nuolaužos, bet nėra šiaudinių narvelių laukiančių kelionės vandeniu.
Visą vasarą negailestingos liūtys merkė slėnį. Nuožmūs vėjai suguldė javus. Moterys paliko savo urvelius, paliko ežerą atspindintį kalno viršūnę.
Įtampa tvyranti virš jo galvos apsupa ir mane. Nerimastingai čiuožiu, tai pirmyn, tai atgal, stengiuosi būti kuo arčiau kranto. Jis pritūpia, pasilenkia virš vandens, bet nesiprausia, tik glosto delnu vandenį, virpina pirštais jo paviršių, tarsi bandydamas prisijaukinti, palenkti savo pusėn. Jo gilios, žalsvos akys įsisiurbia į vandenį, atsikišęs smakras virpčioja. Rankomis apkabina kelius, susisuka į kamuolį ir aprimęs žiūri į vandenį.
-Jauti vandens baimę, - tarsteliu.
Jis pažvelgia į mane, svarstydamas ar tai ką mato ir girdi tiesa. Sutelkęs visas jėgas šypteli, šiurpia, geliančia grimasa, bet nieko neatsako. Nerimą jo akyse pakeičia siaubas. Matau, kaip jis gniaužia rankas, kaip akimirkai sustingsta veidas su pravertom lūpom.
-Prigimtis yra priešas, turi daryti, tai ką privalai. Ko išmokai ar įgijai, vis klupdamas ir atsikeldamas, kad vėl sukluptum, - kalbu, o jis vis labiau gūžiasi.
Kalno pamokslas pasakytas, o auka neatiduota. Begalinis noras žengti vandeniu ir kaustanti vandens baimė grumiasi jo viduje. Jis trokšta slysti vandeniu, kaip narvelis iš tuščiavidurių šiaudų valdomas vėjo, čiuožti kaip aš – šio ežero vandens blusa.
Jis niekaip negali ryžtis. Pašoka ir įnirtingai vaikšto krantu, staigiais žingsniais priartėja prie pat vandens. Baugščiai atsitraukia, vėl įsibėgėja ir tarsi tyčia, tarsi atsitiktinai žengia žingsnį virš vandens. Jo padai  paliečia drungną vandens paviršių ir nevalingai nugrimzta, slysteli ant nugludusių dugno akmenų. Jis krinta veidu į žemyn visai arti kranto. Virš vandens boluoja išsišokę aštrūs mentikauliai.
-Kelkis, atsispirk rankomis, krantas čia pat, dar išlipsi, - šūkteliu.
Jis nepajuda. Čiuožinėju aplinkui nesuprasdamas, kodėl nebando priešintis, pasiduoda taip lengvai, be agonijos.
Vėl lis, žvelgiu į temstantį dangų ir imu dairytis pakrantėje vandens išgraužto plyšio, tapsenčiu saugiu prieglobsčiu.