Tarsi ant medžio lapas

Gyvenu tarsi ant medžio lapas,
Iš pradžių jaunas, žalias,
Tvirtai įkibęs į ištiestą šaką,
Kuri mane maitina, supa, kelia.

Gyvenu tarsi šaka ant medžio,
Lyg vaikas, kad sėklas brandinčiau,
Ir saulės šviesą į kamieną neščiau,
Kad vėl mane jis stiebtų ir maitintų.

Medžiu aš gyvenu randuotu,
Ir šaknimis geriu iš žemės kraują,
Tik tam, kad šakai aš gyvybę duočiau,
Išaugt, žydėt, pradėt gyvenimą iš naujo.

Į žemę aš krentu kaip medžio lapas,
Pakastas rudenio šalnos ar šiaurės vėjo,
Neliko žalumos, jaunystės kvapo,
Grįžtu vėl ten iš kur buvau atėjęs.