Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter









Aš juos matydavau besibūriuojančius prie „Carefour“. Jie niekada išmaldos neprašydavo. Netiesdavo savo grakščių rankų, kurios kažkada buvo baltos ir dailios, o dabar papilkėjusios nuo purvo ir sulysusios. Išdidžiai stovėdavo atokiau, ties automobilių stovėjimo aikštelės riba, ir laukdavo. Galima buvo atskirti senbuvius nuo naujokų. Pastarieji turėjo daugiau daiktų, kurių dar nespėjo parduoti. O dažnas senbuvis stovėdavo jau ir be batų, karščiuojančiomis nuo pagirių akimis, papilkėjusiais veidais, bet vis dar išdidūs. Net išmaldą imdavo kitaip nei žmonės – nedėkodami, tarytum nematydami prie kojų numestos monetos. Pakeldavo aukotojui nuėjus šalin, net nepažvelgę pavymui.

Dažniausiai aukodavo moterys. Joms, tikriausiai, gailestį ir susižavėjimą kėlė jų blėstantis grožis. Sklandė gandai, kad kai kurie iš jų sutikdavo netgi permiegoti, žinoma, už užmokestį. Ir ne tik su moterimis. Todėl vieša nuomonė apie juos buvo netgi prastesnė nei apie vietinius valkatas. Sava utelė visada arčiau kūno.

Policija jų nevaikė, toks buvo Susitarimas, bet ir nesaugojo, nes žmonių įstatymai jų negynė. Sklido kalbos, kad vienas kitas išsaugojo ir kerėjimo galias, todėl jų niekas neužgauliojo. Iš kur gali žinoti, ko sulauksi užkabinęs tokį?

Prie jų niekada nesiartinau, nors buvo smalsu. Kai man buvo penkeri, tėvas papasakojo, kad jie vilioja žmonių vaikus ir išsiveda už „ribų“. Kiekvienas pyplys žinojo apie „ribas“. Bet įpusėjus maištingai paauglystei supratau, kad ne viskas taip paprasta. „Ribos“ buvo, tai tiesa, tik ne tokios, kaip baisiose vaikystės istorijose. Pats vieną kartą bandžiau jas pasiekti. Prisiklausėm nuostabių istorijų apie pirmąjį dešimtmetį po Hadronų katastrofos ir užvirė kraujas. Juo labiau, kad „ribos“ atrodė pasiekiamos ranka. Kas atsispirs pagundai, kai tau šešiolika ir trokšti nuotykių? Juk buvo dar ir oficialiai įteisinti „paribiai“, kur mūsų smalsią ir įžūlią vaizduotę dirgino keistas pasaulis., kartkartėmis rodomas televizijos reportažuose. Bet ir „paribiuose“ mūsų, tvarkingų tėvų pankuojančių sūnelių, niekas nelaukė. Neturėjom įgūdžių, užteko pačio pirmo bandymo metu pakliūti Suvienytų Nacijų Organizacijos patruliams ir namie už savo avantiūras atsiėmėm su kaupu. Vėliau niekada nebandžiau kišti nosies ten, kur draudžia įstatymai. „Paribius“ pirmą ir vienintelį kartą aplankiau jau su apšarmojusiais smilkiniais, kaip „Hilton“ kokybės inspektorius. Deja, turėjau žemiausio lygio leidimą ir pamačiau tik tiek, kiek leido mikroautobuso ir viešbučio langai. Tai yra, nieko. Beveik nieko, jeigu viešbučio koridoriuje atsitiktinai sutiktas „užribio“ gyventojas iš viso gali patekti į „nieko“ kategoriją. Jis buvo kitoks, nei nuolatiniai „Carefour“ elgetos iš mano vaikystės ir pagalvojau, kad gimiau per vėlai. Bet kam apgaudinėti save? Mes negimstam per vėlai, tiesiog pasirinkam ne tą kelią. Nuo tos akimirkos aš nusprendžiau, kad jeigu nesugebėjau legaliai patekti į išsvajotą jaunystės fantazijų pasaulį, o nelegaliai neužteko drąsos, tai bent jau bandysiu sužinoti apie jį kiek galima daugiau. Istorinės medžiagos rinkimas apie pirmuosius metus po Hadronų katastrofos tapo nekaltu mano hobiu, kuris laikui bėgant tapo beviltiška aistra. Juk placebas pacientui nepadeda, jeigu jis žino, kad geria netikrus vaistus.


O dabar, kai jau esu pakeitęs didžiąją dalį sąnarių dirbtiniais ir mano anūkas, tas nenuorama Klausas, liovėsi klausytis pasakų, jaučiuosi taip, kaip ir atrodau – senas, nukamuotas obstrukcinės plaučių ligos kuinas. Kodėl tai neatsitiko anksčiau, kai dar galėjau gyventi be deguonies aparato? Mat vakar mane užkalbino nuolatinis „Carefour“ elgeta. Jie nesensta. nors tai neapsaugo jų nuo degradacijos, todėl galėjo būti taip, kad tas nusmurgęs veltėdis, sulipusiais plaukais ir tvoskiantis vakarykščių išgertuvių smarve, čia trynėsi dar prieš man gimstant.
- Aš tave pažįstu, - melodingu, tyliu balsu ištarė, kai slinkau pro šalį. Koks balsas! Niekada negirdėjau Jų kalbant. Nieko nuostabaus, kad mūsų moterys kraustosi dėl Jų iš proto. Visi kaip vienas aukšti, grakštūs, auksiniais plaukais, taurių veido bruožų. Gal tik smailėjančios į viršų ausys atrodė neįprastai ir pagirių smarvė, tvoskianti iš mane užkalbinusio valkatos burnos, visiškai nederėjo su čiurlenančiom balso intonacijom.
Apstulbau. Akimirkai net pamiršau apie savo kiaurus plaučius ir visiškai natūraliai užėmė kvapą. Jis žiūrėjo į mane. Susitikus žvilgsniams linktelėjo ir tęsė toliau:
- Gyvenau čia visą laiką, kol tu augai. Buvai išvykęs, bet prieš metus grįžai.
- Jūs mane stebėjot? – kvailai nustebau.
- Mes turim gerą atmintį, o kai kurie nesvarbūs dalykai laikui bėgant tampa svarbiais, - atsakė atidžiai nužvelgęs mane nuo galvos iki kojų, - Tu sunkiai sergi ir greitai mirsi, todėl atėjo laikas pasikalbėti.
- Apie ką? – neįtikėtinas pokalbis mane stulbino savo posūkiais. Taip, gydytojai prognozavo, kad išgyvensiu daugiausiai pusmetį. Niekam apie tai nepasakojau.
- Šiandien šalta, - lyg neišgirdęs mano klausimo atsakė, žiūrėdamas tiesiai man į akis. .
- Užeikim į barą... - pasiūliau.
- Ne, - atšiauriai nutraukė, - mes su žmonėmis nesibičiuliaujam.
- Bet... - užsikirtau. Nesupratau ko jis nori. Tylėjo ir žiūrėjo į mane tarsi laukdamas. Nejauki tyla užsitęsė, bet, panašu, ji buvo nejauki tik man. Pašnekovas atrodė atsipalaidavęs ir abejingas. Sumurmėjau:
- Pakviesčiau į svečius...
- Aš ateisiu kai sutems. Adresą žinau, - skubiai atsakė, - mano vardas Elondas. O dabar viskas, šiam kartui pakaks.


Ir nusisukęs grįžo į savo vietą. Suglumęs nusekiau jį akimis. Nesuprasdamas kodėl, sugrubusiais nuo šalčio pirštais, sugraibiau kišenėje kelias monetas ir numečiau ant žemės. Kaip visada, jis net nepažvelgė į mane. Nusisukau ir nuėjau. Bet, kai tolokai paėjęs vogčiomis pažvelgiau atgal, pamačiau, kaip pasilenkė. Irgi, kaip visada.

Sutemus jis iš tiesų atėjo. Buvau jau nusiraminęs ir pasiruošęs. Įėjęs į vidų ir pamatęs ant stalo butelį degtinės su užkanda, jis niekuo neišsidavė, tik akys sublizgo. Tačiau daug metų dirbęs viešbučių inspektoriumi išmokau skaityti pašnekovų reakcijas beveik neklysdamas. Supratau, kad jis nekantrauja, todėl mostelėjau ranka į kėdę. Pats atsisėdau kitoje stalo pusėje, pripyliau taureles. Elondas Išgėrė vienu mauku, atsiduso. Paėmė iš lėkštės žiupsnelį raugintų kopūstų ir lėtai kramtydamas pažvelgė į mane su netikėta ir atvira pašaipa:
- Tu man atrodai lygiai taip pat apgailėtinai, kaip ir aš tau. Dėl tos pačios priežasties – mes abu ligoniai. Tik tu mirtinai sergi, o aš nepagydomai. Bet yra ir skirtumų, - tęsė pildamasis antrą taurelę, - kurie daro mus abu vienodai nelaimingais. Tu bijai mirti, o aš trokštu mirties. Apie tai aš ir norėjau pasikalbėti. Taigi, kaip jūs, žmonės, sakot, už pažintį? – užsivertė antrą taurelę.


Žiūrėjau į jį ir tylėjau. Savo taurelės neliečiau, bet jam tai buvo nė motais. Pasiėmė antrą žiupsnelį kopūstų ir susimąstęs kramtė, tarytum, užmiršęs mane. Įsipylė degtinės ir tęsė toliau:
- Tavo vardas Chaimas, gimei prieš septyniasdešimt tris metus. Svajojai patekti į mūsų pasaulį, bet tapai tuo, kuo esi dabar. Bandei suprasti, kas įvyko po Didžiosios Nelaimės, bet surinkai tik istorijų nuotrupas. Ir mirsi vienišas. Toks buvo tavo gyvenimas.


Tylėjau. Kam veltui aušinti burną? Nejaugi visų žmonių gyvenimus galima taip tiksliai apibūdinti trim sakiniais? Jis irgi nutilo įrėmęs į mane pašaipų žvilgsnį. Keista, bet tai manęs neerzino. Paklausiau:
- O kokia tavo istorija?
- Nesvarbu, - maloniai atsakė Elondas, - svarbu tai, kas bus. Kodėl neklausi, iš kur aš apie tave žinau? Jūs, žmonės, esate smalsūs.
Gūžtelėjau pečiais:
- Žmonės skirtingi.
- Neišsisukinėk, Chaimai, - Elondas vėl išgėrė. Butelis jau buvo netekęs trečdalio turinio, ir jis klausiamai pažvelgė į mane.
- Yra dar, - užtikrinau, ir  jis įsipylė, - su tavim slėpynių nepažaisiu, ar ne, Elondai?
- Ne, Chaimai, neverta, - papurtė galvą Elondas, - todėl nesivaržyk, klausk. Aš gyvenau pakankamai ilgai, kad atsakyčiau į tavo klausimus. Netgi į tuos, kurių tu dar nesugalvojai.
- Gerai, - sutikau, - iš kur tu apie mane žinai?
Elondas ištiesė ranką. Jo akys blizgėjo, bet žvilgsnis buvo giedras ir aiškus. Negi jie niekada nepasigeria? Jis parodė į mano smilkinį:
- Ten turi tą daikčiuką. Išsitrauk, parodyk jį man.


Susiraukiau. Tai nebuvo maloni procedūra, bet tokį vakarą verta pakentėti. Atsargiai spustelėjau odą, nutvilkė skausmas, ir ant delno iškrito apvali sidabrinė plokštelė, maždaug nago dydžio. Atsargiai padėjau ją ant stalo. Elondas kelias akimirkas susidomėjęs žiūrėjo į plokštelę, po to paėmė savo taurelę ir staiga stipriai sviedė ją ant žemės. Net pašokau nuo kėdės iš netikėtumo! Garsiai pokštelėjusios šukės pažiro ant grindų baltomis kibirkštėlėmis, bet po akimirkos, lyg būtų gyvos, šnarėdamos susiliejo, taurelė pašoko ir sveika grįžo atgal Elondui į ranką. Man atvipo žandikaulis. Pamačiau tai, apie ką tiek ilgai svajojau. Buvau toks sužavėtas, kad norėjau paprašyti pakartoti. O Elondas, pamatęs mano fizionomiją, net nešyptelėjo:
- Daugelis  mūsiškių nežinia ką atiduotų, kad suprastų, kaip padaryti šituos daikčiukus, - parodė į plokštelę, anaiptol ne naujausio modelio universalų moduliatorių.
- Tai nepalyginami dalykai, - bandžiau prieštarauti.
- Mes darom tuos pačius burtus, tik skirtingai, - atsakė Elondas – aš apie tave sužinojau taip, kaip tu nesuprasi. Taip pat nesuprasi, kaip aš sulipdžiau sudužusią taurę. Bet  ir aš nesuprantu, kodėl šis daikčiukas tau padeda matyti kiaurai sienas, girdėti kitus žmones per tūkstančius mylių ir daryti daugybę kitų stebuklų. Be jų jūs tampate bejėgiais, kaip ir mes be savo burtų.
- Tu ne apie tai norėjai su manim pasikalbėti, - paėmęs nuo stalo gražinau moduliatorių atgal į ertmę smilkinyje.
- Aš be reikalo burnos neaušinu, - atrėžė Elondas., - tai būdinga jums, žmonėms.
Štai kaip. Ar jie visi tokie arogantiški ekscentrikai? Bet esu pernelyg senas, kad pykčiau. Kokia prasmė ginčytis, kai esi viena koja kapuose? Pakėliau nuo stalo savo taurelę ir gurkštelėjau. Kai nežinai ką pasakyti ir nori susivaldyti, rankos kažkodėl nenustygsta vietoje. Elondas išlenkė savo vėl iki dugno. Pasilenkė virš stalo ir lėtai pradėjo pasakoti:
- Mes daug kuo panašūs. Aš tau papasakosiu apie karus po Didžiosios Nelaimės. Apie laikus, kai žmonės ir mes įsitikinom, kad vienoje pusėje burtai, o kitoje jūsų vadinamos technologijos, yra tik skirtingai suprastas vienas ir tas pats  pasaulis. Bet ne tik burtai mus sieja ir skiria. Pavyzdžiui, Dievas irgi yra vienas ir tas pats tiek jums, tiek mums, tik mes jo buvimą patiriame kaip neginčijamą faktą, turintį aiškias pasekmes mūsų būčiai, o jūs juo turite tikėti tam, kad sukurtumėt papročius ir įstatymus, saugančius jus nuo gyvulio, tūnančio kiekvienoj gyvoj būtybėj. Daugybė skirtingų ir panašių dalykų mus vienija ir skiria. Šiandien man reikia tavo pagalbos, todėl aš tau noriu pasiūlyti sandorį, nes tau irgi reikia mano pagalbos.

Jis kalbėjo ilgai. Per kelias nakties valandas iš tiesioginio liudininko sužinojau apie Hadronų katastrofą tiek, kiek nepavyko per paskutinius trisdešimt metų, o jis per tą laiką ištuštino ne vieną degtinės butelį. Bet degtinė nebuvo sandorio dalis, o istorijos apie sumaišties laikus ne atlygis už išgertuves. Tai buvo tik įžanga į sandorį.

Paryčiais, kai jis išėjo palikęs mane visiškai išsekusį, nesugebėjau net nuslinkti iki lovos. Taip ir užmigau prie stalo. O šiandien negaliu apsispręsti, ar sutinku su jo pasiūlymu. Aš nesu religingas. Ir netikiu legendomis apie sandorius su velniu. Tačiau visa ši istorija panaši į vieną iš daugelio variacijų pagundos ir parduotos sielos tema.

Pagunda už nelaimės nuojautą buvo stipresnė. Galų gale, juk žinojau, kad mirsiu anksčiau nei vėliau. Bet iš tiesų, paslapčia vyliausi, kad pavyks kaip nors išsisukti nuo savo įsipareigojimo. Elondas manęs laukė sutartoje vietoje.

*******

Čia kvėpuoti taip lengva. Ir kojos tarsi pusę amžiaus jaunesnės. Ir žiema baigėsi gerokai prieš peržengiant „ribą“. Šaltas oras žudo ligos suėstas alveoles, o čia kvepia sakais ir šilta. Stebėjausi matydamas kaip, artėjant prie „ribos“, kelių šimtų metrų ruože keičiasi visi metų laikai. Sniego sluoksnis palengva plonėjo, pavirsdamas drumzlina purvo koše, kuri už kelių metrų jau buvo išdžiūvusi, o dar toliau, kur neužstojo pastatų šešėliai, mėlynavo žibutės. Pagaliau mačiau tai savo akimis. Metų metais bergždžiai stengiausi savo teleskopo pagalba pažvelgti čia, bet Suvienytų Nacijų Organizacijos pastatyti gravitaciniai reflektoriai ir jų pačių burtai neleido pažvelgti net į „paribį“. Ir taip visur, kiekvienam žemyne. Po Hadronų katastrofos pasaulis pavirto į sumaišytą galvosūkio gabalėlių mozaiką, kur šalia žmonių „žemių“ įsiterpė svetimo pasaulio fragmentai. Abu pasauliai persipynė vienas su kitu tokiom neįtikėtinom  kombinacijom, kad abiem pusėm pavyko susitarti ir atskirti pelus nuo grūdų ne per vieną dešimtmetį. Nuo žemės paviršiaus išnyko pusė žmonėms priklausiusios Prancūzijos su dviem trečdaliais Paryžiaus ir Eifelio bokštu, Šiaurės Afrika žaliavo neįžengiamomis giriomis, o Azija susiliejo į chaotišką „atėjūnų“ ir „žmonių“ salelių krūvą. Netgi kai kurie žmonių namai buvo perkirsti pusiau, kuomet pusė šeimos pranyko „ten“, o „čia“, vietoj tėvų miegamojo, stūksojo milžiniškas bukas su pasakiško grožio šventykla tarp šimtamečių šakų ir persigandusiomis iki sąmonės netekimo ugnies saugotojomis, paklaikusiomis akimis žiūrinčiomis į holografinį projektorių aukuro vietoje. Iš siaubo ir dėl nesusipratimų abi pusės praliejo daug kraujo, kol sugebėjo surasti pusiausvyrą ir atkūrė tiek, kiek pavyko prisiminti. Galiausiai nubrėžė „ribas“, vienur laikydamiesi originalių pasaulio fragmentų kontūrų po katastrofos, kitur teko daryti sunkius kompromisus. Ar galėjo musulmonai sutikti, kad vietoj Mekos stūksos netikėlių šventykla? Ar galėjo atėjūnai susitaikyti, kad švenčiausioje jų pasaulio vietoje valandas skaičiuoja Raudonosios aikštės kurantai? Elondas man pasakojo ir pasakojo apie tuos laikus, kol apsidengę jo apsiaustu, nematomi, slinkome apleistais azotinių trąšų gamyklos cechais „paribio“ teritorijoje, plačiais, bet ištuštėjusiais prospektais, stengėmės likti neišgirsti jungtinių elfų sargybinių ir SNO žydrųjų šalmų patrulių, žingsnis po žingsnio artėdami prie „ribos“ Jų pasaulio pusėje.

Kai pasiekėm „ribą“, vos bevilkau kojas. Krūtinėje švilpė išbrinkę bronchai, jau kelios valandos negalėjau atgauti kvapo. Kad ir kaip stengiausi taupyti deguonį, indikatorius rodė, kad liko vos dvidešimt procentų baliono tūrio. Atgal tikrai nebegrįžčiau net ir labai norėdamas.   Elondas neprieštaravo, kai  vis dažniau prašiau sustoti. O priešais „ribą“  Jų pusėje ir pats sustabdė.

Nesupratau, kaip „riba“ veikia pas juos. Lygiai kaip ir jis nesuprato, kaip aš sugebėjau apgauti apsaugos sistemą žmonių pusėje. Elondas sustojo priešais jam vienam matomą užtvarą ir progiesmiu ištarė ilgą užkeikimą. Po to atsisuko į mane:
- Kelkis. Negalim gaišti.
Pasirėmiau į jo petį ir žengėm ten, kur man buvo pažadėta. Elondas savo sandorio dalį įvykdė.

Neturiu žodžių apsakyti viską ką pamačiau. Jie nesistengė sunaikinti Berlyno dalies, kurią, pagal susitarimą, perėmė iš žmonių. Pastatai, nors kelis šimtus metų ir nerestauruoti, vis dar stovėjo apsupti šimtamečių bukų ir ąžuolų, susilieję su medžiais, samanomis ir žole taip harmoningai, kad visiškai nedarkė subtilaus nežemiško miško grožio. Apie kiekvieną detalę buvo pagalvota. Mes vaikščiojom visą likusią dieną, ir aš nejutau kaip bėga laikas. Nieko nesutikom, bet apie tai net nepagalvojau.

Vakarop Elondas pastebimai paniuro. Sustojau, nes eidamas nebegalėjau kalbėti, ir paklausiau:
- Ar tavo gentainiai mus jau aptiko?
- Jie mus pastebėjo kai tik peržengėm ribą. Jie tavęs nelies ir laikysis Susitarimo. Kas peržengė ribą, tas peržengė ir yra neliečiamas.
- Taip, toks Susitarimas, - linktelėjau, - jūsų pasaulis nuostabus. Esu tau be galo dėkingas.
Elondas nieko neatsakė. Atsisėdau ant minkštomis samanomis apkloto kelmo ir atsikvėpęs tęsiau:
- Pasaulis toks negali likti, Elondai. Mes negalėsim amžinai gyventi atsiskyrę vieni nuo kitų vienoje ir toje pačioje planetoje. Net neabejoju, kad anksčiau ar vėliau, ribų neliks. Velnias, kaip norėčiau sulaukti tų laikų! Bet tu gali.
Jis atsisėdo priešais.
- Mes susitarėm, Chaimai.
- Ne, - atsakiau, ir išsyk palengvėjo, - nepyk. Tu juk žinojai, kad aš nepajėgsiu. Jeigu mane pažįsti, tuomet turėjai žinoti.
- Mes susitarėm, - ramiai atsakė Elondas, - ir tu savo pažadą įvykdysi.
Papurčiau galvą:
- Ne, Elondai, neįvykdysiu. Man liko gyventi kelios valandos ir noriu jas praleisti taip, kad paskutinį kartą įkvėpęs tai padaryčiau ramia sąžine. O tu surasi kitą vietoj manęs.
Elondas paniekinamai iškreipė lūpas:
- Senas kvaily, nejaugi tikrai galvoji, kad šito nenumačiau? Stokis, mes dar neatėjom!
- Man nesvarbu, ką tu numatei, - atrėmiau. Į galvą siūbtelėjo pykčio banga, - tu manęs neišgąsdinsi. Tariesi esąs baisesnis už mirtį?, - staiga nusijuokiau, bet kosulys akimirksniu užgniaužė juoką.


Elondas neatsakė. Pakilo, ramiai priėjo, ir pačiupęs už juosmens persimetė mane per pečius. Net neįtariau, kad jis toks stiprus. Priešinausi, bet pritrūko kvapo ir kaip mat nusiraminau. Koks skirtumas? Jau gavau tai apie ką svajojau visą gyvenimą. Buvau išsvajotam miške.

Nemačiau, kur mane neša. Matyt, kurį laikui buvau be sąmonės. Atsigavau nuo gurkšnio deguonies. Elondas laikė kaukę pridėjęs prie veido ir atidžiai žiūrėjo. Pamatęs, kad atsimerkiau, atsitraukė. Apsižvalgiau. Jau buvo tamsu, bet medžiai švelniai mirguliavo sidabriška šviesa, kuri apšvietė nedidelę aikštelę, nuklotą minkšta žole. Gulėjau jos viduryje, o virš manęs į dangų stiebėsi milžiniško medžio kamienas, nusėtas ryškiais geltonais ir žaliais žibintais. Bet ne, tai buvo ne medis! Apstulbęs supratau, kad žiūriu į senąjį televizijos bokštą, apklotą žalių samanų kilimu, o apžvalgos lėkštė, kelių šimtų metrų aukštyje, pasidabinusi įvairiaspalvių šviesų girliandomis, apšvietė apačioje stūksantį mišką. Medžių lapai ne patys švietė, jie tik atspindėjo nuo bokšto krintančią šviesą. Aplink mane ratu stovėjo Jie ir tylėdami žiūrėjo. Viena iš jų, moteris, o gal mergina, sunku suprasti, kai žiūri į tobulą grožį, žengė į priekį ir gražiausiu balsu, kokį tik man yra tekę girdėti, be jokių įžangų pasakė:
- Tu sutikai padėti Elondui numirti, todėl jis išdrįso pažeisti tremties sąlygas. Tu žinai, kad mes neturim teisės nusižudyti, jeigu norim grįžti pas Sutverėją, ir tai nėra tuščios kalbos, panašios į jūsų tikėjimą. Tu laikysies duoto žodžio.
- Išgraužkit, - atsakiau, - aš dabar net musės nepajėgčiau užmušti.
- Pajėgsi, - tvirtai atsakė gražuolė, - pažvelk kairėn.
Pasukau galvą ir pasidarė silpna. Pririštas prie medžio kamieno stovėjo Klausas, mano anūkas. Sportiniai marškinėliai suplėšyti, plaukai susivėlę, akys plačiai išplėstos. Į jį nutaikę lankus stovėjo trise.
- Jis nieko nemato ir nesuvokia, todėl mirtų nesikankindamas, jeigu tai tave paguos. Mes neturim teisės nusižudyti. Bet tavo anūką nužudyti galim, jei netesėsi savo pažado. Taigi, gali atlikti du gerus darbus prieš savo paties mirtį.
- Kaip jis čia pateko? – suvapėjau, - kaip jūs drįsote pažeisti Susitarimą ir pagrobti žmogų?
- Neaušink tuščiai burnos, - šaltu balsu perliejo mane moteris, - skaičiuoju iki trijų. Vienas...
- Kaip aš tai padarysiu?! – sušvokščiau.
- Pakelkite jį.
Dviese prišoko prie manęs ir čiupę už parankių pastatė ant kojų. Aikštelės krašte ramiai stovėjo Elondas. Priešais jį, kelių metrų aukštyje, kabojo nukirsto medžio kamienas, iš vieno galo nutašytas ir smaigaliu nukreiptas į Elondą. Kitas galas buvo aprištas virve, įtempta nuo vieno iš medžių. Supratau, kad nukirtus virvę, nutašytas rastas persmeigs Elondasą kiaurai. Senovės inkvizitoriai buvo humaniškesni už šitas pasakiško grožio pabaisas! Dusdamas, menkai besuvokdamas kas vyksta, prisiartinau prie virvės. Ji buvo paslaugiai įpjauta, užtektų tik timptelėti, ir trūks paskutinis siūlas. Preciziška iki koktumo. Staiga dingtelėjo mintis ir aš atsisukau į gražiąją Nemezidę:
- O kodėl jūs patys jo nenužudot? – sušnabždėjau. Mirtinoj tyloj mano balsas kone nuaidėjo.
- Du!!!


Ištiesiau ranką. Iš karto, lyg pagal signalą, pasigirdo dainingai tariami svetima kalba žodžiai, mane užliejo mirtinai mėlyna šviesa. Spėjau pamatyti, kad kitoje aikštelės pusėje lygiai taip pat nušvito Elondo kūnas, o tarp mūsų nusidriekė pulsuojanti šviesos gija. Staiga suvokiau, kad turiu sustoti. Tačiau nepajėgiau ir  suglebusi ranka palietė virvę. Girgžtelėjimas, švilpesys ir šlykštus triokštelėjimas. Kojos sulinko lyg vatinės, palydovai paleido mane, ir susmukau ant žemės. Užgriuvo tamsa.

Kai atsimerkiau, švietė saulė. Sumurmėjau:
- Ar būtinai turėjo būti šitas kriošena?
- Nedejuok, Elondai, - išgirdau Avenos balsą, - diena kita, ir jausies puikiai.
- Jis buvo įžvalgus, Avena.
- Apie ką tu?
- Apie tai, kad pasaulis turės pasikeisti. Kad nereikia ribų. Mes juk irgi taip pat galvojam. Keista, ar ne?
- Mes pasistengsim, kad taip ir būtų. Kai grįši atgal, būk atsargus, mes tau pranešim, kada pradėti. Ir tvardykis. Jeigu vėl pradėsi gerti jų svaigalus, tavo naujas kūnas šito neištvers. Vieną kartą suklydai, pasistenk neįlipti į tą pačią balą du kartus.

Atsistojau. Ranka užčiuopiau smilkinyje nedidelį iškilimą ir nusišypsojau. Moduliatorius sveikas, o aš netrukus irgi lengviau kvėpuosiu. Tik velniškai norėjosi degtinės.
2010-01-18 00:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 17 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-02 03:32
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-27 13:44
klimbingupthewalls
ta scena su anūku tai hrrr, kaip deguto šaukštas medaus statinaitėje. rimtai ta vieta lyg bolivudas, kaip pastebėjo kolegos, o šiaip autorius ir pats žino, kad sklandžiai rašo. nežinant užduoties dvikovai sunku įvertinti ir patį siužetą, bet įtariu, kad kažkas apie velniui parduotą sielą? :)
pabaiga nenuspėjama pasirodė. dalį perkrautų detalių išpjaučiau.

4

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-25 21:48
benush
Įdomi mintis, netgi noretųsi sužinoti kaip viskas klostysis toliau. gal kiek sunkoka iįsivaizduoti alkoholiką elfą, bet už bendrą darbo išmonę 4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-23 14:50
Raistine
Kūriniui pritrūko  užbaigtumo, o gal palikta specialiai  skaitytojui viską pačiam susikurti. Bet man buvo įdomu skaityti. 4.1
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-20 22:35
TomKomPotas
Man pasirodė kiek pekrautas detalėmis darbelis (tiesa, suprantu norą kuo detaliau, turint tikslą įtaigiau, aprašyti realiai neegzistuojančią aplinką, bet vis dėlto...), pertęstas, ilgokai einama prie esmės, kuri, beje, iki galo man liko nelaiški (: Magijos, natūralumo priešpastatymas technologijoms nėra negirdėtas, bet įdomus. Tiesa, kiek pasigedau intrigos, įtampos kūrimo, argumentacijos kai kuriems principams (kodėl yra blogai negalėti numirti, pvz.). Miglota pabaiga. Žaismingas stilius visai simpatiškas, bet valkatos ir degtinėlės gėrimas kažkaip neįtikina. 3,8
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-17 22:42
Lengvai
Taip, geras darbas, dar kartą perskaičiau su pasimėgavimu. Tik vardai: El(r)ondas ir A(r)vena? Na jau, Flax!
Tiesa, tokia pabaiga nepadoriai reikalauja tęsinio...

Vertinimas klubui: 5,0

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-17 17:50
lengva
Nepadoriai ilgas darbas rašykams. Autorius ne iš kukliųjų:))) Myliu fantastiką nuo mažens. Tuo ir užkabino. Bet pavargau... Keturi kablelis penkiolika.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-16 13:07
Erla
Fantastika nesižaviu. Vietomis fantastiška perausta realybės. Manau, kad per daug ištęstų vietų yra.
,, Po Hadronų katastrofos pasaulis pavirto į sumaišytą galvosūkio gabalėlių mozaiką, kur šalia žmonių „žemių“ įsiterpė svetimo pasaulio fragmentai. Abu pasauliai persipynė vienas su kitu tokiom neįtikėtinom  kombinacijom, kad abiem pusėm pavyko susitarti ir atskirti pelus nuo grūdų ne per vieną dešimtmetį''...ir t.t. naivokai aprašytas pasaulio pasidalinimas, ribos. Fantastinei ašiai, jei paliestos globalios ateities projekcijos reiktų aukštesnės prabos.
  Bet autorius plunksną valdo, tekstas skaitomas.
Almanachui 3.9
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-16 06:22
ire
ire
Nemėgstu fantastikos. Neslėpsiu, kai kurias pastraipas peršokau. Bet sklandus pasakojimas, kūrinys su pamašaliuku vis dėl to. 4,1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-14 20:35
Lapis
4.3 balo iš manęs
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-13 22:39
IB
IB
Kūrinyje pusiau modernistinių, pusiau fantastinių elementų derinimas. gal ir nieko, bet nelabai skaitau fantastiką, kuri susieta su kitomis planetomis ir neaiškiomis būtybėmis. Visa tai sukelia man padrikas vizijas. 3.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-13 19:12
Svoloč
Iš tikro galiu pasakyti, kad nekenčiu fantastikos, ypač tokios, kuri sutinkama rašyke, bet šis tekstas šiek tiek gilesnis, ta prasme, kad priešpastatomos dvi stovyklos - amžina ir laikina. Pirma dalis, išties, kaip kažkas jau sakė, liejasi labai lengvai ir sklandžiai. Vėliau tekstas ima klupinėti arba bereikalingai tęstis ir darosi nuobodoka. Lauki, kiek dar čia liko skaityti. O, nedaug, tik dvidešimt cm.
Paskui tas perėjimas į kitą kūną nebuvo labai aiškiai pateiktas. Na taip, perėjo, bet vėlgi, kuriam galui, ką jis turės pradėti? Revoliuciją, kažkokį perversmą, ano pasaulio užėmimą.
Žodžiu, trumpai tai galiu pasakyti - autorius turi ranką rašymui, galėtų kurti normalius tekstus, tik kurių galų jis renkasi tą fantastiką, kai tiek nuostabių dalykų vyksta aplink: meilė, seilė, kriminalai, pensininkų bėdos ir t.t.

Almanachui 3,5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-13 13:05
jovaras
šį kūrinį skaičiau antrą kartą ir galiu pridurti, kad parašyta gerai su užsidegimu, tekstas ryškus ir užburantis. pasaulis gerai sukūrtas. balas būtų 4,5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-13 04:12
omnia
Vau, istorija. Kiek atsimenu, šią dvikovą pralošiau...

Flax rašo harisonišku arba net klarkišku stiliumi, todėl literatūros prasme tai šiek tiek sausi pusryčiai, užtat juose nėra puvėsių: nei nesuprasto genijaus sindromo, nei žaidimo su savimi, nei pasąmonės srautų, nei kito postmodernistinio balasto.

Kalba aiški, siužetas apmąstytas. Almanachui 4,7.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-12 09:36
tictac_it
Patiko kūrinio fabula, tiksliau "valkata-nemirtingasis" , kažko tame yra, taip :). Pabaiga, aišku , labai jau numanoma, o su anūku Klausu tai ir visai pigu, bolivudiška. Kas nelabai patiko - toks sausas, bemaž žurnalistinis dėstymas teksto. Ir dialogai kažkokie pritemti, oficialūs "...jūsų pasaulis nuostabus" ... Visgi paskaitomas kūrinėlis, nors degtinės ir neužsinorėjau :) , klubui 3,77
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-11 22:59
Daineko
Man labai patiko pirmoji dalis,čia jau švaruma. Antra dalis neišvengė klišių :)
4,2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-14 20:14
Dvasių Vedlė
Pabaiga tai jau toks mizernas cyptelėjimas... Baigiau skaityt ir spoksojau į ją nesuprasdama iš kur čia tokia atsirado.

Sukurtas pasaulis tai gal visai įdomus, bet pati istorija manęs kažkaip nesužavėjo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-20 09:29
Flax
Whatever. Nesiruošiu kiekvieną kartą trūks plyš ieškoti originalių idėjų ar novatoriškų formų. Nesu originalumo kulto tarnas. Yra man svarbesnių dalykų šiame grafomanijos etape :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-19 23:50
kondensofkė
hahaha flaxai kada bėgi :)) būtent krč pats turi galvoj elfus ir dar išsisukinėji hahaha
o dėl "vinių", tai ne pabaigos originalios norisi, o originalios idėjos. pabaiga dzin kad jau po penktos sakinio gali nuspėt, idėja yra esmė
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-19 16:49
Flax
Oh....

Ok. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
1 2 3
[iš viso: 42]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą