Niekas ir Viskas

- Kas tu?
- Nežinau. Nevadinu savęs jokiu vardu. Nieko apie save nežinau. Kiti manęs taip pat niekaip nevadina. Nežinau, ar man reikia vardo.
- Gal tu žinai, bent kiek tau metų? Koks tavo amžius?
- Mano amžius joks. Nežinau nieko. Aš net labai stipriai abejoju savo egzistencija. Nors man ir atrodo, kad aš esu, aš savęs nejaučiu. Ir nematau. Neužuodžiu. Negirdžiu. Ir kiti manęs nemato, nejaučia, taip pat ir neužuodžia, ir negirdi. Galėčiau to norėt, norėt bent vieno iš tų pojučių, bet aš neturiu jokio noro. Galėčiau pavydėt menkiausiam šesėliui, bet aš neturiu pavydo. Man turėtų būti liūdna, bet taip nėra, nes aš net nežinau, ką tai reiškia. Kartais, aš slankioju šaltu šaligatviu ir nežinau, ar jis iš tikro šaltas. Mane trypia šimtai tūkstančių kojų, bet kartu ir netrypia, nes aš neturiu jokio pavidalo, kurį būtų galima trypti. Taigi, net nežinau, ar aš buvau visada ir esu, ar nebuvau niekada, ir neegzistuoju dabar.
- Bet juk tu mąstai? Tu juk protinga būtybė?
- Ne.
- Bet tu labai įdomiai kalbi.
- Aš nekalbu niekaip, nes to padaryti negaliu. Niekaip negaliu išreikšti savo minčių, nes tokių neturiu.
- O tai tu niekada nebandei sužinoti, kas tu esi?
- Ne.
- Kodėl? Nejaugi tau neįdomu?
- Aš neturiu...na, manęs neįmanoma niekuo sudominti. Neturiu domėjimosi.
- Vajė, kaip įdomu! O iš kur tu žinai, kad...na, pavyzdžiui, kad šaligatvio plytelės gali būti šaltos?
- Nežinau. Negaliu žinoti. Aš nieko nežinau.
- Bet juk tu minėjai...
- Negalėjau minėti. Neminėjau.
- Oi, taip...tikrai labai sudėtinga.
- Nieko panašaus.
- O iš kur tu žinai, kad nei tu, nei kiti, tavęs nemato, negirdi, neužuodžia, nejaučia? Nejaugi ir šito nežinai? Kam ta karti šypsena?
- O tu, ar matai mane?
- Ah! Tiesa! Ne.
- Girdi, jauti, užuodi?
- Ne, ne, ne...
- Tai va.
- Man atrodo, aš jau žinau, kas tu esi.
- Nejaugi?
- Tamsta esi mano priešingybė.
- O kas esi tu?
- Oooi! Aš negaliu tau taip greitai atsakyti, tu nesuvoksi.
- Aš ir taip neturiu jokios nuovokos.
- Ak taip, gerai. Tu neturi.
- Tai kas gi tu?
- Ak! Nejaugi tau smalsu?
- Ne.
- O man taip. Man visada smalsu, visada įdomu. Matai, aš netgi žinau, kas aš esu. Aš esu Viskas. Man įdomu viskas, taip, kaip tau neįdomu niekas, nors aš ir taip viską žinau... lygiai taip pat, kaip tu nežinai nieko. Aš matau viską, kaip tu nieko, girdžiu viską, o tu vėl gi nieko. Dar ir užuodžiu...viską, tu - nieko. Jaučiu viską... nieko...Taip. Tu - nieko. Aš egzistavau visada, tu - niekada... na, ir galų gale, tai aš esu Viskas, o tu - Niekas.
- Labai gali būti. Tikiu tavimi, nors ir neturiu jokio tikėjimo. Juk svarbiausia tai, kad tu turi supratimą.
    Viskas reikšmingai linktelėjo galva. Norėjo dar kažką sakyti, bet pamatė, kad Niekas jau miega. Per miegus, jo kumščiai neramiai gniaužėsi, lyg sapnuotų blogą sapną.
- Bet jis nesapnuoja, - sumurmėjo Viskas - jis to negali.
      Viskas klydo. Buvo kitaip. Ir kai vėlai naktį Niekas prabudo garsiai šaukdamas, į baltą minkštą palatą įbėgusi seselė sušvirkštė jam stiprių raminamųjų.