Pokaris

Iš poemos
„Mano kaimas Skirgailiai“

Mama, matau tave su duona, kmynais     
Ir šimtažiedžių šydu palangiuos;
Man tavo šventos giesmės susipynė
Bendram akorde žemės ir dangaus.

Matau, su kibirais pareinančią iš pievų
Margų, margų jurginų keleliu,
Kaip šauksmą lūpos taria maldą Dievui,
Užstrigusią erdvėj skausmu giliu.

Matau, ir atminimų seką šviesią –
Kelintą kart jaunystę gyveni?
Per atlaidus vėl gimines sukviesi
Ir bėdos skęs Gedminės vandenyj.

Po pamaldų, žiūrėk, arkliais važiuoja,
Anošalninkai iš už Alytaus.
Nors pokaris gūdus, bet jo neboja –
Didžiausia baimė, kad nebūt lietaus.

Kad nesušlaptų sauso šieno klonis,
Kurio per vargą prisišienavai.
Jeigu prasnausi – nebelauk malonės –
Neatneš jos jokie aitvarai.

Tėtukas glosto naujo namo sienas
Ir apriša sode sodinukus…
Atneš kaimynas, ir iš toliau ne vienas,
Pasiūti kelnes ar kailinukus.

Po purvino rudens sniegai jau verčias,
Su vėtrų supūstais vėpūtiniais.
Retai kas pasibels į naują  kerčią,
Nebent su reikalais apverktinais.

Užbėga, vos tik prieblandai atslinkus,
Kai šildo pirkią karštas židinys,
Kaimynas Cipras su „Tiesa“, palinkęs, 
Pro ūsus šypsos: „Nagi, paskaityk“!

Skaitau, ką žada  drg. Stalinas,
Kad priešas Čerčilis TSRS,
Kad pastangos rytojų kurt įgalina
Ir pergalėn neturtėlius nuves.

„Jau trečią kartą mažinamos kainos…“
„Kažin „kolchozas“, greitai susikurs? “.
Pritilo šokiuose bebaimės dainos,
Nes sako, greitai vėl „vežimas“ bus.

Dar bus „vežimas“,  kaimuose degs pirkios,
Dar daug lavonų Dzūkija priglaus,
Kol prašviesės ir našlės nebevirkaus
Ant smėlio kapo artimo, brangaus.