Snaigių karalienė Dalia ir šimtas dvidešimt kiškučių*

Ei, maži ir dideli vaikai,
Jūs ištemkit ilgutes ausis –
Ar negirdit jūs tiktai,
Kad už marių už plačių,
Susirinko šimtas dvidešimt kiškučių?

O neveltui tie pūkučiai susirinko,
Nes diena ši ypatinga.
Atvažiavo čia ir kiškė Žavinta –
Zuikio Puikio ji šalia,
Ir atskrido triušis Bagsis
Su savo rožine drauge.

Kol prieš šventę mamos kiškės
Vis grožėjos kailiniais,
O tėveliai kiškiai
Taisėsi švarkus,
Jų meili, linksmi vaikučiai
Lipdė raumeningą sniego senį 
(Buvo jo Šaltukas vardas).

Tik staiga iš paslaptingo miško
Atlingavo nepažįstamas svetys:
Išsigando, išsilakstė
Mūsų mėgiami kiškučiai.
Bet geriau įsižiūrėję, jie plačiai šypsojos:
- Čia juk meškinas Rudnosis!, -
Tarė vienas iš vaikučių.

- Oi meškuti, oi tu mielas,
Ką veiki šią gūdžią žiemą?, -
Smalsiai klausė pabiručiai.
- Aš ramiai saldžiai miegojau,
Sapnuose medaus kalvas laižiau.
Bet kur buvęs, kur nebuvęs
Sapnužius nuvijo triukšmas,
Tad dabar aš atsibudęs
Negaliu skanaut medaus! 

- Atsiprašom mes, meškuti, -
Švelniai tarė Žavinta,
Bet maloniai kviečiame ateiti
Bei prie šventės prisijungti.

Ir sulig tais žodžiais prasisklaidė žvaigždės,
Ir dangus spindėt aušra pradėjo.
- Kas čia bus?, -
Niurzgliai klausinėjo meškis,
Vis krapštydamas akis.
- O tai bus didžiulė šventė, -
Tarė linksmas zuikis Puikis, -
Pasirodys Didenybė Jos
Dalia.

O toli toli,
Už dailiausios girios
Lyg saulėtekis
Pakilo sniegas,
Ir lyg saulė patekėjo
Snaigių Karalienė.
Tas vaizdelis buvo toks gražus,
Jog Rudnosiui net žandikaulis atvipo.

Lyg iš pieno plaukusi Dalia
Savo pėdom žengė debesim,
Žengė švelniai bei gracingai
Raumeningo sniego senio link.
Jos suknia, šokoladu apibarstyta,
Danguje spindėjo tarsi lašas,
Riedantis porcelianine egle.

Karalienės rankos vis šypsojos
Šerkšno nupieštais skanėstais –
Kairėj rankoj – skanūs vaisiniai ledai,
Dešinėj –  zefyrinis plombyras traškaus vafliuko.

Dalios kaklas, ausys
Buvo nusagstyti aukso gintarais.
Gintarai žvilgėjo
Tartum jūros skaidrios bangos,
Kurias rūpestingai juosė
Sidabrinės saulės žiedas.

O Dalios oda it bronza,
Papuošta dviem didžiulėm upėm,
Tekančiom pirmyn svajingai.
O plaukai, tokie pat švelnūs
Kaip Dalios širdis,
Laikė žvilgančią karūną,
Rodančią didingai,
Kas čia karalienė.

- Mano vaikai, - tarė ji,
Nuo dangaus nulipus,
- Spinduliai gyvenimo jūs mano,
Ačiū, kad mylite viens kitą,
Kad tokie nuostabūs  padarėliai esat,
Pilni džiugesio pasauliui,
Pilni užuojautos visiems,
Kas paglostytas liūdesio verkia.

Už tai jums dovanojau
Bei iki šiol dovanosiu
Šviesias dieneles,
Naktimis jums atnešiu
Žvaigždėtus sapnus.

Bei, žinoma, maitinsiu jus morkų ledais.
.............................................................................

Ir aš ten buvau,
Vėliau gaivius gėrimus gėriau,
O barzda pieno kokteilis tekėjo.

Ir žadą atradęs,
Šiltu kailiu nosį uždengęs,
Nulingavau aš į olą,
Kurioje saldžiai medų laižiau


* Skiriu Daliai Kutkaitei.