Iškėlusi galvą, savais reikalais,
pamojus ranka, mano meilė nueis.
Ir liksiu aš vienas su savo sapnais,
kaip mano mieloji paliko kadais.
Gražuolių vėl suksis aplinkui pulkais,
bet skaudžiosios mintys manęs neapleis.
Jos raižys krūtinę raudonais nagais,
kaip mano mieloji tai darė kadais.
Skandinsiu aš skausmą brangiais svaigalais,
kol siela manoji apniks vabalais.
Rymosiu paniuręs tyliais vakarais,
kaip mano mieloji rymojo kadais.
Vėliau aš pakilsiu au savo draugais,
ir skinsim damas mes saldžiais plepalais,
Tik jau netikėsiu poetais naiviais,
Nors mano mieloji tikėjo kadais...