Mirtis.

Tu nieko man nepasakei,
net lemiamo „sudie“ neišgirdau.
Aplinkui-kaistantys rugiagėlių laukai,
o pasirodo-visko buvo per mažai.
Sušildei širdį, rodos be jokių vargų ir
tyliai pasileidai vieškeliu jausmų,
tikėjau-grįšį, būsime kartu, tačiau jau
laidoji mane, jaučiu...
*
Kiekvienas mūsų savyje nešioja tarsi mažytes kapines, kuriose ilsisi tie, kuriuos mylėjome.
*
Tau, Aldona. Už stiprybę ir viltį.