be žemėlapio

Aš bedalė-
du sykius per dieną
užspringstu
rudens melancholija-
tipenu po kambarį
sagstydama duris
ir
vaikiškus žalius sandalus...

Bet kas iš to?

Nulaižau sūrias lūpas
ir laukiu
[padžiovus savo naivumą
ant skalbinių virvės lauke]
kol kas nors
nutemps mano
šydą
į naują-
[kruopščiai gvildentą]
žinojimą...

Galvoje apspangęs linguoja
supratimas
“kaip viskas keičias į gerą”,
kai žodžiai ir žvilgsniai
telpa vienam lagamine -
belieka iškeliaut pėsčiomis
po spragsintį džiaugsmą
visai
be žemėlapio.