Susitaikymo link

Jau nebeskauda praeitis, –
Nurimo sąmonę išvarpę vaizdiniai.
Balandžio potvyniai nusinešė pakalnėn graužatį.

Tačiau prieš tai – tu atėjai.

Paguoda glostė, šaipėsi buitis –
Inercijos verpetas audė įprastą istoriją.
Kapsėjo nuojautom ruduo: žiedų jau nebebus.

Suskeldėjo ir ištrupėjo tavo norai.

Ramiu atokvėpiu žavėjo vasaros naktis.
Piktumą paskandino miškas ir kalnai,
O trapų laikinumą piešė spalvomis lietus.

Linguojant spaliui tyliai negrįžai.