vilkūgliai

tėvas tąsyk norėjo girdėti,
kad vakaro saulė varinė,
kad leidžias
į žemę
už Šatrijos slėnio -
mudviem rankos tik ryžių šluotelės,
kai žvelgiam
į tėvą.

norėjo girdėti tą kartą varinį,
ten lijo -
gal sorų kruopelėm,
kad lijo per naktį -
mudu kadrai begarsio
volelio.

tėvas kartą pasakė į ausį,
kuždėjo per sapną,
pro ūką -
jūs medžiai, jūs medžiai -
mudu augom vienodai,
tu atžalas vaisiams,
aš vilkūglius stiebiau.