Apie skaičius

Mano pėdkelnės suplyšusios, todėl vieną koją laikau keistai nusukusi į šoną. Mes sėdim tylėdamos, aš ir mano motina, ir bjaurus rūgštimi atsiduodantis oras plevena tarp mudviejų. Aš stengiuosi, kad visa tai nutiktų kuo rečiau – nemėgstu savo motinos. Myliu, žinoma, bet nemėgstu. Jos plaukai stori ir banguoti, pilkšvai gelsvi, tokie pat kaip mano, o akys mažutės, žydros, besiblaškančios it paukšteliai. Ji stebeilija į kresną obelį sodo gale, ir atrodo tokia tolima, tokia nepažįstama, akimirką pagalvoju, kad galbūt ims ir apkabins mane, pabučiuos į skruostą, o tuomet šyptelėjusi suners rankas po pilvu.
Ji pasisuka, pažiūri į mano kojas ir trukteli galvą atgal.
- Ryte, Ryte, - sako ji, praskleidžia lūpas, ir aš matau vienišą auksinį dantį, tik šiek tiek gelsvesnį už visus kitus. Kai buvau maža, virš jos lūpos augo švelnūs tamsūs pūkeliai, atrodė, lyg ten rinktųsi dulkės. Dabar visas jos veidas blyškus ir bedvasis, ir net antakiai palikę tik ploni siūleliai. Aš nežinau, ką turėčiau sakyti, todėl tyliu, ir kai ji suima mano ranką, žvelgiu ne į akis, o į apvalų nosies galiuką.
- Ar tu žinai, kaip aš tave myliu? Labai labai, - taria ji lėtai ir švelniai.
- Du, trys, penki, septyni, - sakau skardžiu, aiškiu balsu, - vienuolika, trylika, septyniolika, devyniolika...
- Baik, Ryte.
- Dvidešimt trys, dvidešimt devyni, trisdešimt vienas...
- Ryte, - tyliai prašo ji, ir jos akys sustingsta priešais manąsias. Lipnūs netaisyklingi voratinkliai susiūbuoja vėjyje. Ateina lietus, galvoju, trisdešimt septyni, keturiasdešimt vienas, keturiasdešimt trys, keturiasdešimt septyni. Prakvimpa ozonu ir saldžiais rytietiškais kvepalais. Motina išeina.

Savaitgaliais aš visad prisimenu paklodes. Motina išskalbdavo jas penktadienį, o šeštadienio rytą iškabindavo ant sofos kraštų, fotelių atlošų, kėdžių, laiptų turėklų, ir namai tapdavo balti ir sterilūs. Šaltuose kambariuose kvepėdavo drėgme ir skalbimo milteliais, o mudu su broliu vaikščiodavome atsargiai, rankas stipriai prispaudę prie savęs, kad neprisiliestume ir riebaluoti pirštai nepaliktų dryžių. Motina atsidusdavo ir pasirėmusi į sieną apžvelgdavo visa, maža baili šypsenėlė pasirodydavo jos veide. Po skalbimo mes atidarydavome langus ir susėsdavome virtuvėje, kur garai ir svylančių bulvių kvapas įsigerdavo į užuolaidas. Neprisimenu, kur tuomet būdavo tėvas, bet motina tomis šeštadienio popietėmis sukiodavosi po susitraukusią virtuvėlę viena. Atbrizgusi chalato apačia vis užsikabindavo už kulnų ir ji parkrisdavo, iš pradžių lengvai juokdamasi, o paskui, jau temstant, nervingai kikendama.
Vėliau, kai aš jau gulėdavau lovoje, išsitiesusi ant dar neišdžiūvusios paklodės, kartais grįždavo tėvas, ir girdėdavau, kaip motina pašaipiai nusijuokusi dar kartą užsikabina už chalato galų ir krenta ant virtuvės grindų. Niekaip nesuprasdavau, kodėl klausantis iš kito kambario tie garsai susikeičia vietomis.

Tėvas prisėda prie lipniais ratilais numarginto stalo ir atsidūsta. Radijas groja švelnią vinguriuojančią dainelę, ir mano kojų pirštai automatiškai trūkčioja į taktą. Šiandien drebia sniegas, tingus ir šlapias, jis užlipdo langus ir sukrinta ant dar nenušalusių chrizantemų. Aš verčiu knygos puslapį, ir čežėjimas sujudina tėvo pečius, jo blakstienos prasiskleidžia šiek tiek daugiau nei visados.
- Aštuoni šimtai devyni?
Aš linkteliu galvą ir jis nusiraminęs dar kartą atsidūsta, plaukai akimirkai sukrenta ant kaktos. Mano tėvas ne visuomet buvo toks – tylus. Anksčiau, dar prieš motinai išeinant, jis daug šnekėdavo. Jis buvo mokytojas, todėl iš vakaro, o kartais ir ryte prieš mokyklą, balsu kartodavosi formules, apibrėžimus, iš naujo perspręsdavo uždavinius. Mudu su broliu žinojome, kas bus, jei vieną dieną jis suklys. Motina irgi žinojo. Tėvas tikriausiai taip pat žinojo, kartais mąstydavau, ar tai dėl to žinojimo jam dreba rankos. 

Retkarčiais tėvas neidavo į darbą ir tą dieną jiedu su motina vesdavosi mus į parką. Brolis būdavo apmuturiuojamas šaliku, o aš, mažesnė, dar įsukama ir į didžiulį tamsiai rudą pledą. Tėvas laikydavo motinos ranką, o mudu su broliu sėdėdavome šalia ir juokdamiesi pasakodavome išgalvotas istorijas. Paskui rinkdavome lapus, giles, kaštonus, nešdavome ir papildavome juos motinai prie sulenktų kelių, ir vėliau, jau grįžtant namo šlapiais iškleiptais šaligatviais, brolis pašnibždėdavo man į ausį, kad mamytė pabučiavo tėvelį kai buvau nusisukusi, ir aš nustebusi nežinodavau, ką jam atsakyti.
Grįžus namo tėvas sakydavo, kad visi mes labai ypatingi – lyg pirminiai skaičiai. Mes patys esame pradžia ir pabaiga. Ir tu, tardavo jis žiūrėdamas į motiną, tu labiausiai. Motina išrausdavo, ir jos pirštai kišenėje sugniauždavo rožančių, kartais net išdrįsdavo pakelti jį prie lūpų ir pabučiuoti, gintariniai karoliukai sublizgėdavo prieš gelsvą lempos šviesą. Dievas – didžiausias pirminis skaičius, šnekėdavo tėvas atsargiai.
- Bet, - pradėdavo jis sakinį, o mudu su broliu nuleidę galvas jį užbaigdavome.

Mano brolis – siuvėjas. Jis turi mažą susitraukusį katiną ir žmoną, tokią suglebusią, minkštą, tarsi būtų prikimšta vatos. Kai kartais susitinkam, ji spokso į mano aštrias alkūnes lyg galėčiau ją pradurti. Jie visi gyvena mažame butelyje prie pat stoties ir mintinai moka traukinių tvarkaraštį. Mano tėvas į šitą miesto pusę niekad nebuvo atėjęs, bet aš jam papasakojau, kad brolio namo sienos švelniai pilkos, o prie laiptinės durų pavasarį greičiau nei kur kitur pražysta šalpusniai.
- Tai kaip viskas? – klausia brolis, o jo adatų subadyti pirštai nejausdami glosto manuosius.
Aš gūžteliu pečiais, ir jis linktelėjęs priglaudžia lūpas prie blizgaus apčiupinėto puodelio. Ant palangės suskrenda balandžiai, ima burkuoti, brolio katinas stebi juos iš kitos lango pusės.
- Jau tuoj, - taria brolis, o paskui mes kalbame apie kaimynus ir pažįstamus, kol pritrūksta kvapo. Kai katinas nušoka nuo palangės, aš šypteliu ir atsistoju, ir akimirką mes lūkuriuojam prie durų, nežinodami, kaip atsiskirti.
- Sudiev, - sako brolio žmona, ir mes abu liūdnai susižvalgom.

Pabundu, o jis sėdi ant laiptų, kuokštas išsidraikiusių plaukų išblykšta prieš ryškią šviesą. Jo švarko rankovės plonos, susiraukšlėjusios, ir ilgi kaulėti pirštai kartas nuo karto trūkteli jų galus žemyn. Virš laiptų, lange, dangus pabalęs nuo saulės, jokių paukščių, nieko, lyg kažkas būtų pamiršęs prilipdyti jų besisukančius taškelius mano tinklainėje.
- Šeši šimtai keturiasdešimt devyni?
Jis atrodo ramus, beveik švelnus, ir mano akys sustoja stebeilydamos į vienišą tamsų apgamą ant jo skruosto, paskendusį smulkiose raukšlelėse. Tėvas laukia, šypteli, ir delnais perbraukia storas apdribusias kelnes. Aš netyčia sudrebu, apsiveju save nuo miego įšilusiomis rankomis, tėvas šypsosi, ir atrodo lyg kas nors dabar jam būtų privėręs tuos neramius pirštus durimis.
- Čia taip šalta, tėte, - sakau.
Mudu nusisukam vienas nuo kito ir tylim, ir aš jaučiu, kaip mano akys tampa drumstos ir drėgnos, o tėvas beveik be garso orą ne išpučia, o įtraukia į save.

Prakaitas lėtai sruvena iš pažastų žemyn, iki alkūnių ir iki liemens, o sutirštėjęs oras lengvai susupa galvą. Tėvas sėdi vonioje, vandenyje plaukioja į mažus tamsiai pilkus kamuoliukus susisukę suodžiai. Aš nematau vandens, ir tėvo nematau, bet žinau, kad jiedu čia. Mano žvilgsnis slenka nuo drėgmės pažaliavusiais tarpais tarp melsvų plytelių, girdžiu, kaip tėvas pliuškenasi ir išgręžia kempinę. Galbūt jis prisipylė į vandenį muilo, ir dabar putos limpa prie odos, jis negali jų nusikratyti ar nusiplauti, jo ausys išrausta nuo pykčio. Galbūt jis žiūri į išryškėjusias kraujagysles ant kojų ir bando nugremžti jų spalvotus sūkurius nuo blauzdų. Aš užsimerkusi pasisuku ir ant vonios krašto palieku švarų, lauku dar kvepiantį rankšluostį, o tuomet atsisuku link durų, atsimerkiu, ir išeinu į sausą koridoriaus vėsą.
Kai tėvas pareina į kambarį, jis atrodo dar tamsesnis nei prieš tai, tarsi vanduo būtų įsigėręs į jį lyg į skudurą. Jo pižamos kelnės trumpos, plačios, o su vilnonėmis kojinėmis kojos atrodo deformuotos, kulnai dideli ir kieti. Rankose jis laiko sudrėkusį rankšluostį. Praeidamas pro mane bando šyptelti, bet suskirdusios lūpos išsiviepia bjauriai ir gąsdinančiai, ir aš atsimenu, kad dar lankydama darželį galvodavau, jog tokių senų žmonių niekas neišmeta tik todėl, kad yra prie jų kažkaip liguistai prisirišę, lyg motina prie tų nuo chloro jau skylėtų paklodžių, kurių niekad nekloja, bet vis tiek kiekvieną savaitgalį išskalbia.

Katinas stengiasi išsmukti į laiptinę, braunasi pro kojas ir spraudžiasi tarpdury. Brolio žmona juokdamasi sako, kad kartais jam tiesiog taip būna – užsimano išbėgti, nulipa laiptais per porą aukštų, ir išsigandęs pasieniais parslenka namo, o tuomet pasislepia kur nors, vonioje arba po lova, ir nelenda per visą dieną. Paskui pamiršta, ir vėl bando tą patį.
- Kaip tėvas, - sako brolis, ir mudu nusišypsome vienas kitam. Jo žmona nervingai trauko megztinio rankoves žemyn, tuomet siurbteli arbatos iš puodelio ir nuslenka į tamsų tolimą kambarį. Brolis žiūri į mane, besivarstančią batų raištelius.
- Vakar buvau bažnyčioj, - lėtai šneka jis. Aš krūptelėjusi atsitiesiu, o jis kvailai išsiviepdamas atkiša apibintuotą nykštį.
- Dievas mūsų nemyli, Ryte, - beveik juokdamasis ištaria jis ir nusisukęs išeina paskui žmoną.

Jis prisipila vandens į puodelį su priskretusiais kavos mezginiais ant kraštų. Lauke pučia vėjas, po tamsų šlapią kiemą suka lapus. Aš griebiu šūsnį suknelių ir bandau sukišti jas visas į krepšį. Tėvas drebančiom rankom pakelia puodelį prie lūpų, atsidūsta. Tuomet sugriebia mano ranką ir sako:
- Ryte, na kam gi taip?
Mudu stovime vienas priešais kitą, abu tokie susikūprinę, panašūs. Aš laukiu, o tėvas nuleidžia akis ir be garso judina lūpas.
- Šeši šimtai šešiasdešimt septyni? – klausia jis tyliai.
Aš apsisuku ir dar greičiau kemšu drabužius į krepšius, į seną mokyklinę kuprinę sukraunu savo aukštakulnius batelius, iš vonios pagriebiu kosmetinę, iš jos iškrenta dėželės su akių šešėliais, ant žemės pažyra spalvotos žibančios dulkės.
- Šeši šimtai septyniasdešimt vienas! – šaukia tėvas. – Šeši šimtai septyniasdešimt devyni! Šeši šimtai devyniasdešimt septyni! Ryte, aš tuoj prisiminsiu, Ryte! Septyni šimtai trys!
Griebiu krepšius ir spraudžiuosi pro duris, o tėvas vis rėkia, jo kojos slydinėja ant vaškuotų grindų. Jis išbėga į laiptinę ir šūkčioja skaičius kol nulipu į pirmą aukštą, o tuomet sugrįžta kambarin ir persisvėręs per langą dar vis šaukia mane.
- Šeši šimtai keturiasdešimt septyni! - galiausiai kimiai surinka, bet aš žinau, kad net jeigu atsisukčiau, tėvo tenai jau nebebūtų.

Gatvės gale stovi motina, jos auksinis dantis spingčioja saulėje. Gatvės gale stovi kunigas su juoda sutana, jos galai sudrėkę ir murzini. Gatvės gale stovi brolio žmona, brolis, jų katinas, visi primerkę akis.
- Ar žinai, kaip mes tave mylim? Labai labai, - taria kunigas lėtai ir švelniai.
- Labai labai, - kikena brolio žmona.
- Labai labai, - murkia katinas.
- Labai labai, - šnabžda motina.
- Bet tu esi tik ketvertas, - liūdnai šypsodamasis sako brolis, ir visi jie nusisukę išeina.