Praeinantysis

Parudavusios pakelės lydi.
Lapai. Seni namai, jų pamiršti takai.
Argi seniai jie glaudė jaukuma sutikę,
Žaliuojančių ir gelstančių medžių ištikima eile?

Svetimas jausmas tyliai sėda.
Prasisuka oro valdingam sūkurį dar tebekrintanti laja.
Ko eidamas žvilgsniu palydi –
Juk neparemsi griūvančiųjų sąsparų, deja...

Susmigo kertės. Stogas jau įlūžęs.
Tik ąžuolai vis dar galingi ir rimti.
Pūva vidus, o rąstuos drėgna drėgna...
Kas besušildys dabar paliktus senus, ten, pakrašty?

O svetimo keleivio kojos liečia,
Greta keliūkštį: žvyrą bertą akmenim.
Ir sopulį tebando seilėm ryti,
Tarsi jis kaltas, kad jie liko apleisti.