šnekėjimas orui

kai kalbu su tavim - be tavęs - ir  atrodo, kad čeža
už aprudusio parko suoliuko sudžiūvę krituoliai,
prisiminę sugrįžtantį pilką belapį miražą,
ten paskendusį aimanoj  meilės suirusios guolį –
apie mus, apie tai, ką kalbėdavos parko šėšeliai –
o gal ne. gal klystu, nes taip  noris apgaulės saldėsio.
kažkodėl  pynės kojos kvatojant garsų karusėlei –
sukos magiškuos ritmuos, kuriuos mes išplodavom dviese.
ech, tada dar  galėjai nutaikęs kulkosvaidį žodžių
suvarpyti krūtinę ir verkti nurimusio kūno –
o dabar tik stebi mūšio baigtį neliečiamoj ložėj,
nematydamas ilgesio, nors jis už nugaros tūno.