2009 10 30
naktis
ir mėnesiena
snaudžianti, išblyškus,
virš tavęs, kaip lašas
nukrenta į dangų
sudrumsdamas
tamsos gelmes...
šis stebi mano judesį...
kai palinkstu...
kaip paimu nuo
žemės grumstą sau į saują
ir einu, su mintimi netaikyti
į priešą – į upę sviesti šį
trupantį vabzdį turiu.
Ratilai nuvilnija per kūną
į pačią gelmę pataikė akmuo.
Štai pradeda snigt ant žiedų
apleistų obelų ir taip plakas
krūtinei neramiai
vasaros okeanas pavirtęs melu.
Įkalintas masėse...
pasprukti šiandien negaliu,
o taip veržias į kelią kūnas
nudėvimas, kaip šalantys
paukščiai į tavo namus.
......................................................
Už mano durų, tik naktis
ir mėnesiena, nė trupinio,
kuriuo galėčiau pavaišinti.
Pažvelkit gal šilumos
dar liko prie baigiančio
blėsti židinio. Tada pasišildykim
prieš kelionę, nes malkos
išsibaigė. Kai visiškai nebeliks
po žingsnį pakilsime...